Tolyn

Ką sako keliauninkas, ilgus mėnesius nebuvęs namie?
„Gera“, sakau, atsikandu šviežio vaisiaus ir nusišypsau gimtam kraštui.
Esu pirklys, kaip ir daugelis kitų šio uostamiesčio gyventojų. Tai pirklių miestas. Vienoje pusėje driekiasi jūra, iš kitos vingiuoja Ilbo upė. Ilbo upės slėnis yra platus ir derlingas, taigi jo gyventojai turi ką parduoti ir noriai randa ką nusipirkti. Miestas yra įsikūręs aplink upės žiotis. Čia praplaukia daug laivų. Tikriausiai miesto pavadinimas ir yra toks, koks yra – Laivų miestas.
Patraukiu link Hermio šventyklos. Po sėkmingos kelionės ar gero sandėrio visados dera paaukoti Hermiui. Šį kartą tai gintaro gabalėlis, atplukdytas iš tolimo krašto.
– Tai ką, palaidūnas grįžo, – girdžiu pažystamą balsą.
Tai – Hermio šventyklos žynys Ilja. Toks pats, kokį mačiau prieš kelis mėnesius. Liesokas, paprasta tunika, veidą beveik dengia ilgi plaukai ir barzda.
Antras dalykas, kurį pridera atlikti po ilgos kelionės, tai išgerti vyno su senu draugu.
– Žinai, vyksta kažkas keista, – gurkšnodamas vyną kalbėjo Ilja. – Mieste jau seniai valkatauja toks beprotis. Nepiktybiškas buvo. Bet prieš porą mėnesių jis pradėjo visiems pasakoti apie pasaulio pabaigą.
– Na, nepirmas, plaukiodamas tokių mačiau, sako lis ugnim ar kažką panašaus. Bet pagal tą, kur mačiau, pasaulio pabaiga turėjo ateiti pernai.
– Bet čia dar ne viskas. Prieš kelias dienas iš jūros atplaukė vienas pirklys, kuris aiškina, kad po dviejų dešimčių dienų Dievai mums parodys pomirtinį gyvenimą. O ta pati diena užrašyta ant šventyklos slėnyje. Tik ten rašo, kad tą dieną į žemę nužengs naujas dievas. Nežinau, bet pats taip pat kažką jaučiu. Kažką labai neaiškaus. Lyg kažkuris dievas kažko prašytų. Nieko panašaus nesu jautęs.
Po dvidešimties dienų buvau mieste. Ryte atsikėlęs prisiminiau, ką sakė Ilja. Tai nutiko apie vidudienį. Pažvelgęs į dangų supratau tuos, kurie dėl tikėjimo paaukoja viską, ką turi, kartais net šeimos narius. Visi žmonės ir gamta trumpam sustojo pažiūrėti į tai, kas dėjosi. Į pomirtinio pasaulio lopinėlį. Į nužengiantį dievą. Į atėjusią pasaulio pabaigą. Nuo Pilkųjų kalnų iki mūsų miesto nusidriekė taisyklingas debesų žiedas. Rato centre išsiplėtė pilka raibuliuojanti sfera. Buvo sunku nustatyti, kokiame aukštyje visa tai buvo, bet tai leidosi žemyn. Staiga nuo sferos žemyn nutįso pilkas spindulys. Po kelių minučių sferos neliko, o žiedas išsisklaidė kaip paprasčiausi debesys.


Kažkur tarp Laivų miesto ir pilkųjų kalnų, upės slėnyje, maždaug už pusšimčio žingsnių nuo šventyklos, ant kurios juodavo užrašas, skelbiantis apie Naujojo dievo atėjimą, ant neaukštos kalvos buvo išdėliotas akmenų ratas. Aplink kalvą buvo susirinkusi minia žmonių.
Akmenų rato išorėje stovėjo senas plikas vyras, apsirengęs ilgu apeiginiu drabužiu – Kalbėtojas su Naujuoju. Rato centre stovėjo jaunuolis. Jeigu kas nors jūsų paprašytų įsivaizduoti tobulą žmogų, tas įvaizdis nelabai skirtųsi nuo šio jaunuolio. Jis buvo auka naujajam dievui.
Keista, tačiau Ješua, toks buvo aukos vardas, visai nebijojo. Kalbėtojas su Naujuoju prieš minią Naujojo dievo garbintojų paskelbė, kad dievui bus reikalinga auka – indas, į kurį įsikūnys Naujasis. Ješua nieko kito taip netroško, kaip tapti ta auka. Ir kai Kalbėtojas su Naujuoju parodė į Ješua sakydamas, kad indas Naujajam bus jis, jaunuolis pajuto tokį džiaugsmą ir pasididžiavimą, kokio dar niekada nebuvo jautęs. Jį pasirinko.
Pagaliau prasidėjo tai, ko visi taip laukė. Iš pilkosios sferos, kuri buvo tiesiai Ješua virš galvos, nutįso pilkas spindulys. Ješua pakėlė akis į viršų, pažiūrėjo į sferą. Spindulys užliejo jaunuolio veidą. Po kelių sustingusios minios laukimo minučių spindulys išseko, sfera pradėjo blankti ir galiausiai visiškai išnyko. Gana greitai išsisklaidys ir keistasis debesų žiedas, besitęsiantis nuo kalnų iki jūros.
Bet prisiminkime jaunuolį. Jis dabar stovi toje pačioje vietoje ir dairosi aplink, lyg viską matytų pirmą kartą. Jis ir matė viską pirmą kartą. Ješua jau nebuvo. Jam tiesiog nebeliko vietos jo paties kūne. Dabar ten kuriam laikui įsitvirtino maža žmogui nesuvokiamo proto dalis. Ant kalvos, akmenų rato centre stovėjo Naujasis. Minia jį sveikino.


Po kelių mėnesių Naujasis Dievas atkeliavo ir į Laivų miestą. Gimė naujas kultas.
Tačiau keistas tai buvo Dievas. Elgėsi kaip po ilgo plaukimo jūra atostogų gavęs jūreivis. Valgė, gėrė, mylėjo merginas ir kartais net mušėsi dėl jų.
Vėliau Ilja pasakojo, kad Naujasis per pusdienį išmoko skaityti ir rašyti trim kalbom.
Mįslė, o ne dievas. 


Taksi sustojo prie pat miesto pakraščio. Iš dešimties metų senumo geltono „merso“ išlipo jaunas vyras. Gavęs užmokestį, taksistas nuvažiavo, o žmogus nužingsniavo keliu tolyn. Iškart už ženklo, kuriame buvo raudonai perbrauktas miesto pavadinimas, prasidėjo miškas. Vyras dar šiek tiek ėjo keliu, vėliau nusuko į mišką. Už kelių kilometrų nuo kelio rado nedidelę laukymę. Atsistojęs centre, pažvelgė į dangų. Iš viršaus nutįso toks pats spindulys, kaip prieš du tūkstantmečius. Kūnas buvo tas pats. Ješua kūnas. Tik nežymiai pakeistas, kad ilgiau išgyventų. Dabar jis buvo tuščias, o kai patekės saulė, jau bus suiręs.
Jis vėl buvo vientisas, padriki jutimai dingo, liko tik absoliutus aplinkos suvokimas. Keistos būtybės – žmonės. Protas tyrinėjo juos ir perprato, vaikščiojo tarp jų, jautė ir mąstė kaip jie. Nusprendė grįžti vėliau. Potencialo jie turi. Galbūt ras kažką panašaus į save. Šiek tiek nekantravo, tikriausiai buvimas tarp jų keičia. Svarstydamas šią mintį, nusisuko nuo žemės, atsispyrė nuo saulės ir patraukė tolyn, į kitą erdvę ir laiką.