Eilėraštis Dievui arba Kaip aš juo nusivyliau...

Tarp medžio lapų žaidžia vėjas,
Primindamas vaikystę - saldų sapną...
Rausvas kvapniąsias orchidėjas...
Močiutės mokymą pamaldų...
Prisimenu - kvepėjo pievos
Ir pienės buvo mažos saulės...
Teisingas, rodėsi, Dievas
Mano vaikiškam pasauly...
Sparnuotos sūpuoklės švytavo,
Vis kėlė mane lig dangaus -
Kur senis Vėjas už rankos pagavo...
Lašai dideli lietaus
Man prausdavo veidą.
Ir viskas buvo taip paprasta...
Taip lengva...

Užaugau.
Ir plastmasinės gėlės nuvyto...
Pilkos pievos dabar kvepia siaubu...
Sūpuoklių sparnai žemėn krito...
Lietaus lašų spindesys? Nuobodu...

Tai kas gi nutiko?

Tik vėjas mane vis kelia į viršų...
"Už ką tu man šitaip? Už ką?..."
Dieve, lyg mažą vaiką lupi prakeiksmo diržu!
Ne toks tu teisingas, jei aš tau - auka.

Ir vis dar vienodai lengva gyventi...
Nors aš nežinau priežasčių.
Gimti, užaugti, pasenti,
Numirti
Ir kryžiumi tapti kapų...
Mylėti, nekęsti ir verkti...
Atleisti ir vėlei nuteist...
Dieve, ar to tiktai mokai?
Nejau negana manim žaist?

Dabar aš užaugau.
Ir gėlės senokai nuvyto...
Tik jų saldus kvapas išlieka
Nuo ryto lig ryto...
Ir vėjas vis blaškos už lango.
Man primena rausvą vaikystės laiką,
Kuomet dar tikėjau, jog Dievo rankos
Glosto mane, mažą vaiką.
Ir klydau...

Taip paprasta buvo man augti...
Užaugau.
Dieve,
Dabar tavo eilė atgailauti!...