Pasaka apie žemėn įkastą karalienę

Trečias buvo kvailys,
Karaliene.
Ir žvaigždė kaktoje
užgeso.
Lūpos žemėtos.

Pirmas buvo protingas.
Todėl pasikorė.
Bijojo,
nes matė,
koks silpnas jis
prieš pasaulio kvailybę
karališką.

Trečias buvo kvailys,
Karaliene.
Rankos ligi alkūnių -
šaknim į žemę.
Tavo kūdikiai
plaukia pintinėse
pasroviui,
nepaglostyti.
Pirmas - su mėnesiu,
antras - su saule kaktoj.

Antras buvo protingas.
Tarpuvartėj užmušė.
Girtą suspardė,
negražiai išmušę dantis,
nes jis buvo protingas.
Ir piktas.
Bandė kvailam pasakyt,
kad jis kvailas.
Negražu yra be dantų.

O trečias buvo kvailys.
Turėjo dantis.
Nebijojo.

Trečias buvo kvailys,
Karaliene.
Jis nežinojo -
baisu palikti tave,
negalima kasti
tavęs iki pusės į žemę,
išduoti negalima.
Jis buvo kvailys.

Bet laimingas.
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Plaukia upe
pasroviui.
Pirmas - su mėnesiu,
antras - su saule kaktoj.
Trečio nėra.

Nebijok, Karaliene.
Trečio nėra.