***

Nuo to laiko kai pasikeitė jo veidas ir jis grįžo į dykumą, aš kasryt prabusdavau veriama paukščių klyksmų, sugerdavau jų blyksnius į save kaip žaibolaidis ir jie virpėdavo kažkur krūtinėje iki pat vakaro. Ir taip kasdien.

Gyvenau name, kuris buvo panašus į degtukų dėžutę ir vaikščiodavau dykumos pakraščiu žiūrėdama į tolumoj pakibusį  mažuti raudoną saulės diską. Kai sutemdavo eidavau atsigerti į užeigą, pas Chuaną. Užeigoj buvo du stalai ir nedidelis baras, Chuanas šluostydavo stiklines languotu rankšluoščiu ir pasakodavo apie Lukreciją, juodaplaukę moteri iš Tenerifo salos, kurią palikęs jis atsikraustė čia į dykumos pakraštį ir pilstė gėrimus retiems lankytojams. Jis pasakodavo ta pačią istoriją kasdien, aš lėtai gerdavau ir žiūrėdavau pro langą į smėlio nykynę.

- Iki šiol atsimenu jos telefono numerį. Septyni vienas du septyni trys vienas septyni.

Kartą, prie akmens, netoli savo namų – pakrašty – radau  vaiką rusva saulės nugairinta oda. Dykumos oda. Jis nesišypsojo, nekalbėjo tik linksėjo galva.
-Iš kur tu?
Linkt.
-Tu iš dykumos?
Linkt.

- Iš dykumos.
Pasakiau ir įstūmiau vaika pro Chuano užeigos duris. Jis atsisėdo prie lango. Ten prasėdėjo visą vasarą žiūrėdamas į dykumą. Chuanas jam pasakojo apie Lukreciją. Vaikas linksėjo.
-Reikia duoti jam vardą.
-Nereikia, jis iš dykumos.
-Tu irgi.
-Aš moteris. Moterys negali būti bevardės.
Vaikas linktelėjo galva. Chuanas irgi.

Jis  tik mėtydavo akmenis į paukščius ant užeigos stogo ir žiūrėjo į dykumą. Linksėjo galva. Reti Chuano užeigos lankytojai manė, kad jis keistas, ypač tie, kurie niekad nebuvo buvę dykumoj. Aš laukiau, kada jis prabils. Rečiau žiūrėjau pro langą. Chuanas vis tarsteldavo, kad per daug geriu. Vaikas tylėjo. Tas tylėjimas pakibo kaip saulë virš užeigos, manęs ir Chuano, ir paukščių. Ir net virš Lukrecijos. Ir viso Tenerifo. Aš žiūrėjau į vaiką vaikas į dykumą, Chuanas šluostė stiklines. Švito  ir temo, virpesiai krūtinėje stiprėjo.

- Sala yra už dykumos. Taip?

Chuano rankose sustingo stiklinė, mano krūtinėje suklykė. Chuanas mostelėjo ranka dykumos pusėn.

- Taip. Ten. Už.

Vaikas atsistojo ir išėjo. Pro langą mačiau kaip tolo tiesia linija, nė kiek nenukrypdamas į šoną saulės link. Kai dingo, nebegalėjau prisiminti jo veido. Vaiko kėdėj sėdėjo Chuanas su stikline rankose.
Ėmė nykti paukščiai. Nė klyksmo rytais. Vienas kitas pranerdavo virš galvos be garso. Chuano  kakton isimetė gili raukšlė - per dykumą, palikdamas smėly taką tiesią liniją brido beveidis vaikas. Užsimerkus lyg pro langą matydavau. Ir šluodavau smėlį nuo savo namo slenksčio.