ir jis neištarė sudie

Staugia širdis? Tai tik šuo.
Liaukis, kam kvailas patosas.
Teka. Užsuk, juk vanduo
vis tik kainuoja. Barbosas

lyžteli plaštaką vyro,
moteries praneria oda,
jau nebe krapsi, jau byra,
kūno vanduo. Ties komoda

šypsnį vos tramdau, atsargiai,
lyžteltą uždedu ranką
sau ant kaktos. Dieve, vargiai
žengsiu per slenkstį. Kaip senka

ryžtas, teisuoliškas: „Ačiū
nieko iš jūsų nereikia. „
Šlapinas šuo ir už vadžių,
pririšu garbę palaikę.