PRINCESĖ
Skiriama Rūtai
Kai žilstantys plaukai primins prabėgusius metus
Ir tavo angelas pradės raudoti tyliai tyliai,
Tik nesakyk, kad užmiršai senus draugus,
Žinau: tu juos be proto skaudžiai myli.
Ir nenustebk, jei iš klaikios nakties tylos
Ateisiu aš tau pasakos pasekti,
Padėti ant peties senos ir jau labai sunkios galvos
O gal - ir tyliai tyliai išsiverkti…
Tik ar norėsi bepažint mane, princese?
Ar dar norėsi tu beprisiminti,
Kad buvome kažkiek laimingi tam sapne,
Sapne, kuris vadinasi jaunystė?
P.S.
Tai kai visų jau mūsų čia nebus,
Kai niekas atminimo nebesaugos -
Žvaigždelę prisimink, kurią dalijomės perpus
Ir vietos, jei gali, širdy tu man išsaugok.
***
Juk ne dėl to, kad tau esu brangus,
Dėl to, kad vis tik tavo draugas…
P.P.S
Sakė, kad princesę pajacas myli,
Sakė, bet sakė netiesą:
Juk pajaco širdis ledinė,
Juk pajacas myli tamsą
Ir seniai jau pamiršo šviesą…