Žvakės sudega ligi galo

Išorinio veiksmo šioje knygoje nedaug. Pas pagyvenusį generolą, atsiskyrėliškai gyvenantį nuošaliame dvare, atvyksta toks pats pagyvenęs draugas. Jie pavakarieniauja ir prie uždegtų žvakių besišnekučiuodami prasėdi visą naktį. Nieko keista ilgai nesimačius. Paryčiais draugas išvažiuoja.

Užtat vidinio veiksmo nepalyginamai daugiau. Ieškant atsakymų praeityje, dar kartą dienos (žvakių?) švieson ištraukiami prisiminimai, tam, kad būtų dar kartą apžiūrėti juos iš visų pusių, išanalizuoti, ieškant paaiškinimo. Nes šis susitikimas – ne paprastas dviejų draugų pokalbis. Toli gražu ne. Tai kerštas, lauktas keturiasdešimt vienerius metus ir keturiasdešimt tris dienas. Tai viltis gauti atsakymus į klausimus, nedavusius ramybės tiek vienatvės metų. Tai noras nuraminti savo sąžinę. Ir būtent šio paskutinio susitikimo laukimas padėjo abiems draugams išgyventi, vienam karo lauke, aplink švilpiant kulkoms, kitam tropikuose, siaučiant maliarijai bei tykant kitiems pavojams. 

Kažkas atsitiko tada, prieš keturiasdešimt vienerius metus. Kažkas nepaprastai svarbaus, kas pakeitė trijų žmonių gyvenimus visam laikui. Galutinai ir negrįžtamai. Gana greitai išaiškėja, kas tai buvo, bet esmė netgi ne pačiame įvykyje – per tiek metų iš smulkmenų sudėliotos detalės užpildė visas neaiškias vietas. Beveik visas. Tereikia atsakymų į porą likusių klausimų. Tik ar bus į juos atsakyta?

Neiškart teigiamai įvertinau šią knygą. Beskaitant pritrūko veiksmo, pabodo nuolatiniai pasikartojimai ir sukimas ratais, palaipsniui artėjant prie esmės. Matyt, kažkiek laiko turi praeiti, kad įspūdis susigulėtų ir suprastum, kad yra tiesos tame, kas buvo pasakyta apie tokius svarbius dalykus kaip draugystė, meilė, pasitikėjimas, išdavystė, vienatvė… Lauki atomazgos, bet ko gero taip, kaip nėra tikro veiksmo, negali būti ir atomazgos. Kaip niekada negalėsi atitaisyti kai kurių gyvenime padarytų dalykų. Galbūt tik kažkada pasidarys šiek tiek lengviau. Gal tai ir yra svarbiausia.