Žvaigždės - šalti žaislai

Ką paprastai jauti, atidarydamas duris į nepažįstamą ir įtraukiantį pasaulį?
Nežinai, kuo šitas pasaulis tave pasitiks ir kuo palydės.

Nuo pat vaikystės aš mėgau ir skaičiau fantastiką ir, beje, bet kokią. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad aš per daug nesigilindavau į turinį. Tačiau, aš jau nebe vaikas, ir  dabar žinau, kad gerai fantastinei knygai nepakanka vien tik kosminių laivų. Todėl dabar aš stengiuosi rinktis tik kokybišką fantastiką , ir ne bet kokią, o tą, kuri artima man. Deje, tačiau tokių knygų dabar labai mažai. Dauguma iš to, ką šiandien galima pamatyti parduotuvių lentynose – tai, mano nuomone, nesąmonės, kurios yra skirtos neišsivyščiusiems skaitytojams. O jeigu aš neteisus ir ten slypi kokia nors rimtesnė mintis, aš jos, atleiskit, nematau. Kitose knygose mintis yra per daug neaiški arba dėmesys skirtas ne jos esmei, o kažkokiems išoriniams aprašymams. Apvalkalas, į kurį viskas apvilkta, gražus, tačiau už jo visiškai nieko nėra. Dar kitas knygas sunku suprasti. Ir visos šios knygos sudaro tą, taip vadinamąją, pilkąją masę, kurioje labai sunku surasti kažką labai vertingo.

Kūrinių, panašių į Sergejaus Lukjanenkos kūrinius, aš dar nesu skaitęs. Jis vienas iš nedaugelio, kuriam, mano nuomone, pavyksta suderinti paprastą ir nestandartinę idėją, ir tuo pačiu ją  pateikti suprantamai.  Perskaitęs S. Lukjanenkos knygas, aš pastebėjau, kad nuomonė, kuri yra pateikiama jo kūriniuose, sutampa su manąja. Tačiau vistiek man labai sunku ją įvertinti. Aš manau, kad literatūrinį kūrinį reikia suprasti ir pajausti, išanalizuoti pasąmonėje, o ne protu. Nes, galbūt, autorius turi omeny visiškai ne tą, ką galima perskaityti. Kiekvienas autorius jaučia tą, ką rašo, ir netgi, jeigu jis pradeda rašyti gerą knygą ne iš vidaus, o pavyzdžiui, dėl pinigų ar pan., jis vistiek ją perleidžia per pasąmonę, todėl lygiai tokiu pat būdu knyga turi būti suprasta. Jeigu joje iš tiesų yra rimtų minčių, tai negalima teisti gerai ar blogai ji yra parašyta. Kiekvienam žmogui knyga gali atsiskleisti iš savos, o kartais ir visiškai netikėtos pusės.

„Žvaigždės – šalti žaislai“, mano kuklia nuomone, tai ne fantastika... t.y. ne tokia fantastika, kokia įsivaizduoja dauguma paprastų fantastikos gerbėjų. Kosminiai laivai ir ateiviai – tai tik forma. Kaip vieną kartą yra pasakęs vienas rašytojas, „fantastika – tai mūsų gyvenimas, apvilktas praeitimi, arba ateitimi“. Šiuo atveju - ateitimi. Aš šį kūrinį pavadinčiau socialine filosofija. Tačiau, kaip esu sakęs, man labai sunku tai įvertinti.

Taigi... Netolima ateitis. Žmonija kosmose. Tačiau pagrindinė veikla, kuo jie užsiima,  yra greiti pervežimai – ten ir atgal per visą galaktiką. Ir nepasakyčiau, kad jie tryška entuziazmu šituo užsiimti, tiesiog nieko kito jiems nebelieka. Galaktikoje jau galioja tam tikra tvarka, ir yra jėgos, kurios tą tvarką palaiko. Žmonija papuolė į spastus. Jai leista turėti kolonijas ir plėstis, tačiau realiai viskas priklauso nuo Stipriųjų rasių. Jai leista keistis technologijomis, tačiau panaudoti svetimas jai leista tik siaurose specifinėse sferose, todėl dauguma technologijų žmonijai buna nepasiekiamos. Stipriosios Konklavo rasės neleidžia žmonėms per daug pasireikšti. Visi bandymai kaip nors pakeisti padėtį greitai buna nutraukiami. Tačiau žmonės nori būti laisvi, ir vienam iš jų yra suteikiamas šansas išpildyti visos žmonijos svajonę. Trumpai būtų tiek.

Aišku, visa tai pateikta labai įdomiai. Tačiau svarbiausia ne tai.

Konklavas, Geometrai, Šešėlis. Trys socialinės sistemos. Trys pagrindiniai įstatymai. Trys pasaulėžiūros.

Kiekviena iš jų, jeigu nekreipt dėmesio į smulkmenas, galima sakyt idealios. Juk tikrai, kas blogo tame, kad Geometrai nori įvesti taiką tarp visų rasių? Kas blogo tame, kad nenorinčius jie nori įtikinti regresorių pagalba? Juk visa tai bus tik į naudą. Prijungtos rasės nepadarys daugiau klaidų, jos supras ir priims vienintelį teisingą vystimosį kelią. Juk poto visiems bus geriau. Įsivyraus taika ir Draugystė, ir visi taps laimingi. Juk Draugystė – tai šventa. Kas blogo tame, kad Šešėlis leidžia žmogui gyvent taip, kaip jis to nori ir suteikią absoliučią laisvę rinktis kaip tai padaryti? Kas blogo gerai subalansotame, gerai atliekančiame savo funkciją Konklave? Nieko.

Tik yra viena problema. Pagrindinis knygos herojus yra paprastas žmogus, kuriam toli iki tobulybės, kuris negyvena idealais. Jis mato ir savaip suvokia tai, kas laiko kiekviena sistemą ir tai, kiek vertos šių sistemų vertybės. Atsakingas, ištikimas savo sąžinei, tačiau ir turintis trukumų. Piotras Hrumovas – pagrindinis herojus, toks, koks jis turi būti. Sugebantis padaryti klaidų ir jas ištaisyti. Sugebantis linkėti kitiems žmonėms laimės.

Mano numone, pagrindinis kūrinio klausimas – tai laisvės klausimas. Kas, kaip ir kada gali pasirinkti ir kas, kada ir kam turi teisę. Čia nėra teisingo atsakymo. Absoliučios laisvės nebūna. Idealių pasaulių irgi. „Negalima amžinai Visatai kyšti savo etikos, nors ir absoliučiai idealios..“. Todėl Piotras Hrumovas pasirenka savo laisvę. Savo laisvę rinktis.

Išvados: 10/10

Ši knyga yra įtraukianti ir nepaleidžianti iki pat paskutinės eilutės. Ji yra nuostabi. Vienas iš nuostabiu S. Lukjanenkos kūrybos pavyzdžių. Rekomenduočiau ją perskaityti visiems fantastikos gerbėjams. O taip pat perskaičiusiems rekomenduoju antrają ciklo dalį „Žvaigždžių Šešėlis“.