Žvaigždės ieškotojas

Kiekvienas vaikystėje karstėmės po medžius. Kiekvieno kieme buvo „blogiukai” ir „mamyčiukai”. Dažniausiai „blogiukai” krėsdavo išdaigas, už kurias kažkodėl į kailį gaudavo „mamyčiukai”. „Blogiukai” paprastai nesutardavo su savo tėvais, maištavo prieš visą pasaulį ir niekas jų nemėgo. Tie, kas norėdavo tapti „blogiukų” gaujos nariu, turėdavo padaryti ką nors TOKIO.

„Žvaigždės ieškotojas” – puiki, įtraukianti knyga paaugliams. Maištaujantiems, ieškantiems vietos po saule, nesutariantiems su niekuo, išskyrus savo draugus (kurių tėvai, kaip ir jų, aišku kvailiai, mokykla – puiki vieta muštynėms ir pan.). Pagrindinis knygos herojus – Lukas, keturiolikmetis, patekęs į blogą kompaniją. Lukui tenka atlikti vieną „žygdarbį”, kad būtų priimtas į gaują. Muzikalus vaikinas, girdintis ne tik tai, kas vyksta aplink, išgirsta kai ką, kas apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis.

„Jis nieko neatsakė. Jis teįstengė klausytis atkreipusio dėmesį garso: tyloje girdėjo kitos fleitos garsus. Jie skambėjo taip tyliai ir atrodė tokie savi, tarsi sklido iš jo paties, kaip jo paties balsas. Lukas klausėsi, sustingęs iš nuostabos, ir tuoj suvokė, kad skamba ir daugiau garsų – keistų, atplūstančių iš jo sielos gelmių: gaudesys, arfos skambesys, varpai ir, čia pat apie galvą, plūstantis vanduo, fleitos čiulbesys pro tuos garsus smelkėsi lyg oro srautas.”

Knyga kupina kvapą gniaužiančių nuotykių, netikėtų siužeto vingių, užburia savo paprastu stiliumi. Prikibti galėčiau nebent prie iki koktumo nusaldintos pabaigos. Tačiau knyga skirta paaugliams – jiems puikiai tiks ir įpinta meilės istorija ir Luko herojiškumas. Kažkodėl skaitydama šią knygą puikiai įsivaizdavau meninį filmą, pastatytą pagal šią knygą. Aišku, holivudinį. Aišku, su happy end’u.