Žmogus, kuris juokiasi

Viktoras Hugo (Victor Marie Hugo) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų romantikų; poetas, dramaturgas bei romanistas. Į literatūros istoriją jis įėjo kaip labai produktyvus, visapusiškas ir labai prieštaringai kritikos vertintas rašytojas. Jo gyvenimas perpildytas netikėtumų, posūkių, nuolatinės literatūrinės kovos.

Savo kūrybos pradžioje V. Hugo rašė tik eiles ir tik klasicistine maniera, tačiau greitai guvus jo protas suvokė, kad klasicizmo perspektyvos siaurėja, o romantizmo horizontai plečiasi. Jo stiliuje įvyko persilaužimas. V. Hugo suprato, kad svarbiausias mūšio laukas turėtų būti teatro scena ir pradėjo rašyti dramas bei pjeses.

Rašytojas į literatūros istoriją žvelgė ieškodamas ryšio su žmonijos istorija ir socialinėmis bei politinėmis institucijomis. V.Hugo skyrė tris žmonijos istorijos etapus ir kartu tris literatūros laikotarpius bei jos specifinius bruožus. Jam svarbiausias atramos taškas – žmogaus savimonės laipsnis, o aktualiausia literatūra – naujųjų laikų (pasak V. Hugo - tiesos) literatūra. Šis rašytojas romantikams tapo vadu, jo namuose rinkosi rėmėjai ir pasekėjai. Kiekvienas naujas V. Hugo kūrinys tik stiprino naujo vado autoritetą ir reputaciją.

V. Hugo romanuose atsispindi romantinio kontrasto praktinis pritaikymas, Prancūzijos istorijos retrospektyva kaip platus istorinis koloritas, siužetas, simbolizuojantis sukrečiančius to meto įvykius. Rašytojas kūrė kertinį romantinės estetikos akmenį - kontrastų teoriją, išreiškiančią pasaulyje ir asmenybėje esančias priešybes: grožį-bjaurumą, gėrį-blogį, dieviškąjį ir žvėriškąjį pradus žmoguje. Visi svarbiausi jo romanų personažai apsčiai turi patrauklių ir atstumiančių bruožų. Daugelis tų personažų turi simbolinę prasmę, iš kurių dažnai visame romane sudėliojamas istorinis epizodas.

Romane „Žmogus, kuris juokiasi“ Viktoras Hugo atskleidžia pasaulyje ir asmenybėje glūdinčias priešybes: grožį ir bjaurumą, gėrį ir blogį, dieviškąjį ir žvėriškąjį pradus. Nepaprastai gilūs ir sudėtingi charakteriai romane įgauna simbolinę prasmę, žmogus čia kovoja su vidiniais ir visuomenės demonais, kovoja už savo sielą.