Žmogus be tėvynės

Kurtas Vonnegutas išgyveno nacių nelaisvėje, ištvėrė motinos savižudybę ir po to parašė vienas juokingiausių ir tamsiausių mūsų laikų knygų. Štai keli jo aforizmai: „Mes esame tokie, kokiais apsimetame, todėl reikia būti atsargiems ir žiūrėti, kuo apsimetame“. „Vairuoti mašiną yra taip pavojinga, kad tai turėtų būti įstatymo draudžiama“.

K. Vonnegutas yra vienas iš tų nedaugelio plunksnos didmeistrių, be kurių sąvoka „amerikiečių literatūra“ reikštų kur kas mažiau, nei reiškia dabar. Garsiųjų romanų „Katės lopšys“, „Skerdykla Nr.5“, „Čempionų pusryčiai“ autorius 2005-aisiais išleido, anot jo, paskutinę savo knygą „Žmogus be tėvynės“.

Knyga sulipinta iš straipsnių bei pasisakymų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus. Joje gausu iliustracijų, kuriose - autoriaus paveikslai. Knygoje Vonnegutas kalba ir su pasipiktinimu, ir švelniai, kartais juokaudamas, retkarčiais beviltiškai, tačiau visą laiką labai skvarbiai ir įžvalgiai. Aštriose, tačiau šiltose ir mielose juodojo humoro esė Vonnegutas dėsto savo požiūrį į gyvenimą G. W. Busho Amerikoje, cituoja Jėzų Kristų, Marką Tveną, Bokononą, Abraomą Linkolną ir Kilgorą Troutą ir žiba savo firminėmis „nepatogiomis tiesomis“.

„Žmogus be tėvynės“ yra pesimistiškai linksmas, įžvalgus ir bekompromisis žvilgsnis į Gyvenimą: „Jei, neduok Dieve, aš numirčiau, būtų gerai nukeliauti į rojų, pasikviesti tą, kuris ten už viską atsakingas, ir paklausti: „Nagi, tai kokios geros ir kokios blogos naujienos?“...

2005 metais „Žmogus be tėvynės“ netikėtai tapo bestseleriu, net aštuonias savaites laikėsi „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše, buvo parduota daugiau nei 250 000 šios knygos egzempliorių.