Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Žiema, ruduo, vasara

Žiema, ruduo, vasara „Žiema, ruduo, vasara“ – trečiasis Gintaro Bleizgio, 1998-aisiais debiutavusio poeto, eilėraščių rinkinys, pasirodęs 2007 metais. Iš ant nugarėlės uždėto knygos redaktorės J. Riškutės pristatomojo žodžio sužinome, kad autoriaus poezijoje „kūryba prilygsta gyvybės instinktui. Prigimtis realizuojama kūryba.“ Maža to: „Kai intuityviai paaiškėja tiesa apie buvimą, kvėpuojama Vienove – kartu su seserimis zylėmis“. Kūryba kaip gyvybės instinktas ir giminystė su zylėmis sukelia šiek tiek abejonių, bet galimybė sužinoti „tiesą“ apie žmoniškąją egzistenciją tikrai suintriguoja.

Pirmasis rinkinio eilėraštis („čia gyvena pelėsis ir šuo ir aš“) pasitarnauja visai neblogu įvadu: vardijami visokiausi (matyt, su praeitimi susiję) objektai, o viskas užbaigiama retoriniu klausimu: „ir kur dabar tie gyvenimai“. Taigi patenkame į savotišką autoriaus prisiminimų palėpę: mums rodoma viena ar kita jam svarbi „relikvija“, talpinti (ar bent turinti talpinti) savyje vienokią ar kitokią „tiesą“ apie žmogaus egzistencijos trapumą ir laikinumą. Ar tai pavyksta? Ar tos „relikvijos“ tikrai svarbios ir turinčios ką nors simboliško?

Pirmajame skyriuje, pavadintame „Vasara“ ir prikimštame kaitros įvaizdžių, aptinkame krūvą prisiminimų nuotrupų, kurias pats autorius vadina fragmentais. Viskas pateikta sklandžia, maloniai liūliuojančia kalba, tačiau ši nuotrupų virtinė nesusideda į visumą ir lieka pabiru „varnų krankimo“, „išblukusių suknelių“, „kepuraičių nuo saulės“ kratiniu. Štai vienas „fragmentas“:

fragmentas apie tave
tepantį sumuštinius
mieguistą
vairuojantį automobilį
negeriantį kavos
besijuokiantį
bendraujantį su kitais žmonėmis
su kitais fragmentais – – –
tūkstančiai ištraukų – – –


Jeigu grįšime prie idėjos apie atminties palėpę, skaitant iš pradžių apima susidomėjimas, nes patenki į keistą ir paslaptingą vietą, bet paskui tampa nejauku ir nuobodu, nes pradedi suvokti, kad aplink stūksantys daiktai su tavimi niekaip nesusiję, tai kito – tau svetimo – žmogaus „relikvijos“. Pagal sumanymą šiuos nuotrupos turėtų mus vesti prie „tiesos apie buvimą“, tačiau ar tikrai tai daro kažkas mieguisto ir tepančio sumuštinius?

Pirmame skyriuje (o ir vėliau) krinta į akis tradicinis šiuolaikinei mūsų poezijai „rašymas apie rašymą“. Iš dalies tai logiška: išties beveik niekas poezijos nebeskaito, tik patys poetai. Bet juk tebeturima ir pretenzijų į Didįjį Būties Įvardinimą, tik ar tikrai kelias į jį veda per knaisiojimąsi po poetinę virtuvę? Juolab, kad šis knaisiojimasis atskleidžia gana pikantiškų detalių: kaip iš esmės prisipažįstama viename tekste, rašymas (anotacijoje prilygintas gyvybės instinktui) atsiranda „iš didelio nieko neveikimo“. Gal Lietuvos valdžiai derėtų susirūpinti tam tikros visuomenės dalies užimtumo problema?

Antras skyrius, pavadintas „Ruduo“, prasideda panašiais retoriniais klausimais, kaip ir pirmasis:

kur dabar vasara
kodėl jos nėra lapuos
žolėse kankorėžiuose
nors viskas dar žalia
nors viskas dar žalia
bet kur dabar vasara


Klausimas pagrįstas ir nuo tam tikro gimtadienio imantis kamuoti kiekvieną („kur prabėgo mano jaunystės dienelės?“), bet iš poezijos knygos norėtųsi ko nors daugiau nei elementarių tiesų konstatavimas ar mėtymasis banaliais retoriniais klausimais. Deja, ši tendencija antrame skyriuje, kur vasaros ir kaitros įvaizdžius pakeičia ruduo su tokiais savo atributais kaip rugsėjis ar lietus (suprask, gyvenimo saulelė eina vakarop), kartojasi ir toliau. Štai iš eilėraščio „kitaip dabar bus“ sužinome unikalų dalyką:

vakar diena nebegrįš
užvakarykštė diena nebegrįš
praėjęs mėnuo nebegrįš
praėjęs dešimtmetis nebegrįš
niekas nebegrįš kaip tu besiustum


Eilėraštyje „medžiai apaugę sniegu“ autorius pats užsimena apie monologus, „kuriuose nieko nauja negaliu pasakyti“, tačiau vargu ar tai pasiteisinimas: jeigu neturi nieko nauja pasakyti, kam tada apskritai kalbėti?
Tuo tarpu įspūdis, kad šioje atminties palėpėje esi neprašytas įsibrovėlis, skaitant antrą skyrių dar labiau sustiprėja. Štai kad ir tokios eilutės:

prisimenu kovo mėnesį
druskininkuos
po ligoninės
po pusės metų
vėmimo alpimo ir viduriavimo
gatvėj girdėjau
krykščiančius
vaikigalius spardant kamuolį


Taip, autoriui visi jo prisiminimai yra svarbūs, tačiau jis daro esminę klaidą:

bendrabutis saulėtekio alėjoj
prieš daugelį metų
net jis
dabar yra poezija....


Kad prisiminimai apie studijų laikus ir „Niujorką“ kutena širdį – žmogiška ir suprantama, tačiau ar nuo to jie savaime tampa poezija? Vargu. Lygiai kaip buitinė nuotrauka, kad ir kokius malonius prisiminimus žadintų, nuo to netampa menine fotografija.

Šiuo požiūriu įdomus eilėraštis „šitas sniegas netikras“. Pirmiausia čionai nemaloniai nustebina banalus meilės išpažinimas („miegok mieloj/ mano vienintele/ mano skaudžiausioji// juk aš koviausi dėl tavęs/ kiekvieną dieną kiekvieną sekundę“), tačiau keisčiausiai atrodo pareiškimas pabaigoje apie tuos, kuriems jie (įsimylėjėliai) nerūpi, ir kurie „neturi teisės skaityti šitų žodžių“. Natūraliai peršasi klausimas: tai kuriems galams tuos žodžius publikuoti?

Eilėraštyje „jis visada padėdavo“ rasime dar įdomesnį požiūrį į kritikus:

kritikai
kuriems vis atrodydavo
kad čia yra jų reikalas
tarsi jie galėtų reguliuoti
mano gyvenimą tarsi jiems rūpėtų
visiškai
visiškai nesupratę kaip tai
asmeniška


Tokie žodžiai iš „profesionalaus“ ir premijomis apdovanoto poeto lūpų skamba beveik šokiruojančiai. Kodėl kritikui (ar bet kokiam kitam skaitytojui) turėtų rūpėti asmeninis autoriaus gyvenimas? Ir problema galbūt būtent ta, kad tas „asmeniškumas“ yra per daug akivaizdus ir keliantis žiovulį?
Kodėl visgi rašoma, autorius prisipažįsta tame pačiame kūrinėlyje: „jis visada padėdavo/ šitas rašymas“. Taigi rašymas kaip terapija ir rašymas iš „didelio“ neturėjimo ką veikti. Apie ką? Savaime aišku: „rašyti apie save patį/ ieškoti savęs paties“. Rezultatas? Dar viena beviltiškai nuobodi knygutė, šį kartą apie žmogų, kuris pusę metų vėmė ir viduriavo, o paskui nutarė, kad prisiminimas apie šią patirtį yra poezija.

Grįžtant prie anotacijoje žadėtos „tiesos apie buvimą“, galime pripažinti: ši knyga puikiai atskleidžia, ką reiškia būti poetu XXI amžiaus pradžios Lietuvoje. Daugiau nieko.
2014-07-28
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 72
Kodas: ISBN 978-9986-39-480-8
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-14 18:28
Juozas Staputis
Labai vaizdžiai apibudinta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-06 16:07
Marquise
Pradėjus skaityti susimąsčiau, kad knygų anotacijos, spausdinamos ant nugarėlių (šiuo atveju atrodo dar ir su literatūrinėm pretenzijom), labai neretai ne tiek padeda, kiek pakenkia knygoms, kurias turėtų reklamuoti. Nes jau ne kartą pastebiu, kaip tie pažadai visiškai prasilenkia su realybe: čia kaip pardavinėjant daužtą mašiną fotografuoti ją tik iš tos pusės, kur graži, neparodant esmės ir tikintis, kad kvailas pirkėjas nepastebės "mažučio" trūkumėlio. Gaišinamas visų laikas.
Tai čia buvo pirmasis įspūdis.
Baigiant skaityti susigraibiau, kad šiuo atveju anotacija matyt nėra pati blogiausia šios knygos dalis. Labai taikliai parinktos citatos ir labai gerai iliustruoja pasirinktą recenzijos mintį. O perskaičius paskutinį sakinį nė nepajutau, kaip 5 paspaudžiau... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą