Žarijų duobės

Knyga visiškai pateisina apibūdinimą „populiarus žmogaus pažinimo vadovėlis“. Lieka pridurti – vadovėlis pradedantiesiems. Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad Lietuvoje daug žmonių, tarp jų ir neprastai išsilavinusių, kurie įtariai žvelgia į psichoanalizę, nors iš tikrųjų mažai kas ją išmano. Ši knyga padės norintiesiems susipažinti su šiuolaikinės psichoanalizės teorija: „Šiuolaikinė psichoanalizė teigia, kad svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime – rasti žmogų, kuriam gali jausti bendrumą, artumą. Tuo šiuolaikinė psichoanalizė labiausiai skiriasi nuo Freudo teorijos, kuri teigė, jog svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – pajusti kuo daugiau seksualinių ir kitų malonumų“ (p. 19). Gydytojo atsakymai į žurnalistės klausimus parodo, jog naudojantis šios teorijos siūlomomis schemomis įmanoma paaiškinti nemažai kasdienių dalykų, kurie nepasiduoda sveikam protui ir praktiškumui. Kalbant apie Lietuvos realybę – tai, tarkime, „karas keliuose“, šeimos institucijos silpnėjimas, per didelis potraukis alkoholiui ir taip toliau. Tiesa, tokia aktuali tema kaip savižudybė analizuojama tik kalbant apie paauglių savižudybes. Aptariant skirtingų žmogaus gyvenimo tarpsnių įvykius ir problemas, susitelkiama į būdingas tam tikro amžiaus grupėms.

Žinoma, tokio formato leidinyje neįmanoma atsakyti į visus klausimus, todėl žurnalistė pateikia tik opiausius ir, tiesą pasakius, labiausiai dominančius būtent žurnalistus. Kartais tie klausimai labai jau nesusiję, klausiančioji parodo savo išankstines nuostatas ir mąstymo šablonus. Žmogus, kurį jie čia aptaria – „socialinis gyvūnas“, gyvenantis mieste, kasryt einantis į darbą, uoliai formuojantis savo įvaizdį visuomenėje, žiūrintis TV šou kurios nors „madingos“ profesijos atstovas (apie kūrybinį darbą dirbančiuosius čia net neužsimenama). Toks savotiškas Tony Soprano, tik mažesnio mastelio. Jei psichologų O. ir D. Lapinų knygelėje, kurioje irgi nemaža vietos skiriama socialinėms schemoms ir pasąmonei, vis dėlto labiausiai pasikliaunama gamtiniais ciklais ir intuicija, tai „Žarijų duobėse“ daugiausia remiamasi mokslinėmis teorijomis. R. Milašiūno atsakymai dažnai kategoriški ir griežti, radikalumo ir novatoriškumo tikėtis neverta, o siūlomų problemų sprendimų strategijų neįmanoma įgyvendinti be specialisto pagalbos. Žodžiu, tai veikiau psichoanalitiko konsultacija standartinėse situacijose.