Žalčių karalienė

„Žalčių karalienė“: Bėganti su žalčiais

Užburtas ratas – literatūra ir realybė. Ne per seniausiai viename laikraštyje buvo pristatytas romanas, kuriame itin realistiškai aprašyta laivo „Titanikas“ katastrofa. Įdomu tai, kad iki lemtingojo „Titaniko“ susidūrimo su ledkalniu tuomet buvo likę 14 metų Ar literatūra išsipildė realybėje? Lietuvoje galima nedrąsiai pastebėti kiek kitokią tendenciją – literatūroje pilnavertės realybės teisėmis bandoma pristatyti neišsipildžiusią realybę, taip tarsi suteikiant svorio kūriniui.

Jonas Banys savo debiutiniame romane „Vaiduoklis stiklainyje“ aprašė ne tik šiurpiuosius Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto statytos bažnyčios požemius, bet ir...Vytauto kapavietę Kaip ir panašaus žanro atstovas Danas Brownas, nusakęs tikslais Marijos Magdalenos palaikų buvimo kordinates XXI a. Paryžiuje, taip ir J.Banys knygoje palieka pakankamai geografinių užuominų, pagal kurias būtų galima atrasti aprašytąją bažnyčią. Literatūra papildo istoriją mitu? Prirašo laiko išblukintos istorijos puslapius?

Kita lietuvių literatūros debiutantė pasirenka dar labiau stebinantį kelią – romane „Žalčių karalienė“ perrašo pasaką Ar nepavadintumėte šventvagiška vaikystėje kas vakarą girdėtų eilučių „Žilvine, Žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk pieno puta...“ korekcijos? O jei dar išgirstumėte, kad autorė „suranda“ Žilvino protėvių dvarą Lietuvoje ir „išlikusius“ dokumentus, kuriuose jie minimi? Mitas pretenduoja į realybę?

Visgi šventvagiškumu debiutuojančios rašytojos liežuvis neapsiverčia vadinti dėl jos drąsos. Ir knygos recenzijos autorius bei redaktorius Justinas Kubilius geranoriškai pripažįsta: „Kaip debiutuojant dažnai ir būna, Eglė Sakalauskaitė užsimoja gana rizikingam uždaviniui – „perrašyti“ mitologinę lietuvių pasaką „Eglė Žalčių karalienė“, savaip pažvelgti ir savaip pristatyti Skaitytojui tai, kas slypi šio turbūt mįslingiausio bendruomeninės sąmonės aušroj sukurto vaizdinio branduoly“ (...), bet „etinis mito branduolys nėra pažeistas ir švarus švyti sakmės gelmėje“.

Apskritai autorės interpretacijos ne tik pakeičia, papildo gerai žinomą pasaką, bet ir organiškai užpildo prasmines jos spragas. Pavyzdžiui, ar jums niekada nekilo klausimas, koks yra Žilvinas ir kodėl? E.Sakalauskaitė pateikia atsakymą: „Šis veidas ne žmogaus, o išniekinto pagonių dievo su nereginčiom akim ir rauplėta oda, švytinčiu variniu žalčio žalumu“. Arba autorė taip regi Eglės– Moters ir Žilvino–Vyro pirmąjį rytą: „Guli Eglė lovoje, aptrauktoje nėrinių užuolaida, pro kurią prasišviečia saulė ir kambario spalvos. Ji apklota lengva drobės antklode, aprengta baltais naktiniais marškiniais, o aplinkui ir ant pačios lovos it stambūs kraujo lašai spindi raudoni žiedlapiai“.

Pastaroji citata atskleidžia debiutuojančios rašytojos jautrų pojūtį Žodžiui, artimą folklorinei stilistikai, sugebėjimą pasitelkti subtilias gamtos pasaulio metaforas, lengvai ir ritmingai pasakoti. Autorė akyliau stebi Eglės, Moters, likimą, aprašo jos šeimos tragediją. Be minėto, kiek išsiskiriančio pasakos kontekste realybės matmens, bandymo įrodyti Žilvino egzistavimą, knygoje išsiskiria ir kunigo personažas, sukeliantis asociacijas su J. Ivanauskaitės „Ragana ir lietumi“. Tačiau E. Sakalauskaitės kunigas – epizodinis ir blankus, galiausiai visai ištirpstantis su muzikos, kurią atlieka Eglė, garsais.

E. Sakalauskaitė – kito laikmečio pasakotoja. Jos „pasakoje“ daugiau civilizacijos ir kultūros (traukinys, rojalis...), socializacijos (Eglę stebi kaimo gyventojai), santykių psichologijos (Eglė išsako nuoskaudą vyrui), atviresnė atomazga (vaikų virtimas medžiais pakeičiamas žmogžudyste). Nors jos pasakos interpretacija neprilygsta Clarissos P. Estes „Bėgančioms su vilkais“, tačiau tinkamai pradeda „bėgančių su žalčiais“ – moters archetipo lietuviškose pasakose – tradiciją.