Vyrukas desertui

Viena feministė, perskaičiusi P.Coelho „Vienuolika minučių“ raukėsi daug ilgiau, nei vienuolika minučių ir dievagojosi daugiau į rankas neimsianti autoriaus, teigiančio, kad vargšės degradavusios Moters išgelbėtoju gali būti tik Vyras, knygų. Šiurpas nukrato pagalvojus, kaip ji įvertintų N. Kresswitz „Vyruką desertui“.

Aišku, tai – labai lengvas, dinamiško stiliaus, trumpų ritmingų sakinukų vakaro romanas, kurį ne tik galima perskaityti vienu prisėdimu, bet ir įspūdis apie kurį gali būti išlaikomas ne ilgiau nei vieną vakarą. Namų šeimininkei Lulu, vienišai mamai, retkarčiais paskrebenančiai plunksna filmų recenzijas, iš dangaus nukrenta pasiūlymas vesti televizijos laidą apie kiną. Kartu su pasiūlymu į jos gyvenimą nukrenta ir šaunių vyrukų trijulė – tik rinkis

Romano siužetas puikiai tiktų vienos Lietuvos televizijos kanalu demonstruojamai „Rosamunde Pilcher kolekcijai“ – siužeto veiksmas sukasi vien apie pagrindinę heroję, ją supantys vyrai – blankoki, beveidžiai, dažnai iškrečiantys šunybę, sukeliantys herojei skausmo, o atomazgoje priklaupiantys ant vieno kelio su žiedu rankoje ir pavergiantys ją amžiams. Knygos „Vyrukas desertui“ siužetas pristatomas kaip kupinas „karinės įtampos“, o pagrindinis personažas Lulu – kaip „šiuolaikinė herojė – moteris“. Deja, „šiuolaikiškumas“ romane „Vyrukas desertui“ konotuojamas gan primityviomis prasmėmis – moteris-kalė, vieniša moteris, vieniša motina, moters karjera, moteris, pati besirenkanti vyrą, o už „šiuolaikinės moters“ paveikslo gan akivaizdžiai kyšo tradicinių antifeministinių pasakų karkasas. Panašiai, kaip romane „Vienuolika minučių“, knygoje „Vyrukas desertui“ moters išgelbėtojas yra Vyras, princas, - vyras Lulu pasiūlo darbą, vyras saugo jos vaiką, vyras jai galiausiai pasiperša. Egzistuoja romane ir fėja – Lulu draugė Ivona, vakarienėms su vyrais skolinanti garsiausių dizainerių apdarus. Ar beverta pridurti, kad romano (pasakos) pabaiga laiminga?

Dirbtinoko šiuolaikinio moteriškumo demonstravimas romane labiausiai grindžiamas pagrindinės herojės vaiko egzaltavimu (vaikas – svarbiau už vyrą ir už karjerą kartu sudėjus), snobišku karjerizmu (į televizijos studiją herojė tempiasi vaiką, veda laidą su chalatu ir rankšluosčiu ant galvos ir pan.) bei poligamija kvepiančiais santykiais su priešinga lytimi (regis, pati herojė labiausiai tiki iliuzija, kad tai ji renkasi vyrą ir kad vyras tikrai nėra jos gyvenimo centras – romano atomazga atidengia kitą medalio pusę).

Pabaigai norisi panaudoti pačios knygos herojės žodžius, su prašymu juos interpretuoti literatūros, ne kino pasaulio, kontekste: „Štai ir viskas. Kitą kartą būkite malonūs ir patys eikite į kiną, užuot klausęsi, ką neįtakingi žmonės pasakoja apie labai vidutinius filmus“.