Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Воспоминания солдата

Воспоминания солдата Iš sovietinių laikų apibūdinimų susidarytas įvaizdis apie generolą H. Guderianą, yra ne visiškai teisingas. Tai buvo išsilavinęs, prieš karą „kryžiaus kelius“, praėjęs kol generaliniame štabe įtvirtino mintį, kad ateities karas bus ne pėstijos ir ne raitosios kariuomenės, o tankų, šarvuotų mašinų ir judančių pabūklų karas. Gana įdomiai aprašyta ir pateikta jo veikla ir susidūrimai su sustabarėjusiais vokiečių generalinio štabo karininkais, aptartos Versalio sutarties sąlygos, kurios žemino vokiečių orumą ir sudarė vidines prielaidas ateiti į valdžią hitleriniams avantiūristams.

H. Guderianas dar 1935 m. pajuto, kad Hitleris tampa diktatoriumi ir kad savo rankose sukoncentravo visą valdžią, tapo nevaldomu diktatoriumi. Vokiečiai vis galvojo, kad jų fiureris netrukus „ateis į protą“ ir nebedarys kvailysčių. Lygiai taip pat, kaip sovietiniai žmonės galvojo apie Staliną. Apskritai imant, tiek fašistinio, tiek sovietinio diktatorių žingsniai politinėje šachmatų lentoje labai panašūs. Negalėčiau tvirtinti, kad ne panašiais metodais savo valdžią Rusijoje tvirtina ir dabartiniai vadovai. Net šūkiai panašūs: vardan stiprios Rusijos (stiprios Vokietijos) galima paaukoti demokratiją, apgaudinėti ir meluoti, niekada nepasakyto tikros tiesos. Visa tai suvedama į vieną tašką – tikslas pateisina priemones.

Kai Hitleris pasijuto pakankamai stiprus diktatorius, modernizavo karinę pramonę ir pašalino visus demokratijos postulatus, tada prasidėjo didžiosios jo avantiūros – Austrijos, Sudetų krašto aneksijos, kuriose betarpiai dalyvavo H. Guderianas. Žinoma, jam galva nesopėjo dėl prievartos, nes buvo užsiėmęs tų aneksijų taktiniais dalykais ir vis ieškojo būdų, kaip geriau sukomplektuoti ir panaudoti tankų divizijas. Be kita ko, Austrijos užėmimas pavaizduotas kaip didžiausias malonumas, kurio džiaugėsi visi Austrijos žmonės, o Hitleriui per skruostus ritosi laimės ašaros. Manau, kad šiuose žodžiuose yra politikų nepripažintos tiesos.

Su Lenkijos užėmimu 1939 m. prasideda Antrasis pasaulinis karas. Lenkija buvo nugalėta per keletą savaičių, nes jos generolai nesuvokė būsimo karo techninių elementų ir tebegalvojo su priešu kovoti kulkosvaidžiais ir raitąja kariuomene. Tokių taktinių paklydimų mūšio lauke niekas neatleidžia. H. Guderianas, kaip tikras kareivis, mažai susimąsto, kam, kas, dėl ko? Jis šventa savo pareiga laiko Hitlerio įsakymų vykdymą. Hitlerio vietoj galėjo būti ir kitas, kurį galėjo išrinkti vokiečiai, bet neišrinko. Tenka sutikti – kokia yra valdžios viršūnė, tokia yra ir tauta, nes juk ji tą viršūnę išsirinko. Vargu ar išlaiko kritikos smūgius pasakymas, kad žmonės, ką nors išrinkdami, niekada neklysta. Man peršasi ir priešinga mintis. Ir ne tik dėl Hitlerio, bet dėl rinkimų ir išrinktųjų tiek, sakysime, Rusijoje, tiek mūsų mažoje Lietuvėlėje.

H. Guderianas dar 1935 m. pradėjo įrodinėti, kad tankų daliniai kovos lauke gali spręsti savarankiškus taktinius uždavinius ir tą teisę jiems reikia suteikti. Nors kitų generolų pasipriešinimas tokiai taktikai buvo labai didelis, tačiau H. Guderianas, pritariant Hitleriui, savo padarė. Rusijai tą naująją taktiką teko įsisavinti kovos laukuose ir atsitraukti iki pat Volgos. Prancūzijoje naująją taktiką rėmė generolas de Golis, bet jam nepavyko įveikti konservatyviųjų generolų pasipriešinimo ir Prancūzija, turėdama gerą kariuomenę ir nemaža tankų, patyrė milžinišką pralaimėjimą, prarado nepriklausomybę.

Man teko ragauti rusiškųjų karo mokslų. Prisimenu, kai per taktikos pratybas pulkininkai vis, kaip didelį atradimą aiškindavo, kad į žemę įkastas tankas esąs didelis ir reikšmingas ginant savo apkasus. H. Guderianas dar 1935 m. įrodinėjo, kad tokiam dalykui tinkamiausia yra kur kas pigesnė lauko patranka, o tankas yra puolimo mašina, kuri karo lauke gali savarankiškai spręsti operatyvinius ir taktinius uždavinius. Rusų senieji pilietinio karo vadai taip ir mirė šito nesuvokę, o jauniesiems, kol šito išmoko, teko prarasti dideles teritorijas, pralaimėti daug mūšių.

Apskritai pirmoji karo fazė, kuri tęsėsi iki Stalingrado mūšio, parodė, koks menkas ir iškreiptas buvo stalininis realios karo tikrovės supratimas ir kiek brangiai visa tai kainavo sovietiniam žmogui. Kita vertus, pradedant Napoleonu ir baigiant Hitleriu, galima matyti, kad europiniai vadovai baisiai klysta bandydami Europos gyvenimo standartus taikyti Rusijos ištekliams ir platybėms, kurios savo dydžiu prilygsta kelioms Europoms, kur šiek tiek skiriasi klimatas, kelių kokybė ir apskritai jų buvimas ar nebuvimas, kur žmonės pripratę gyventi (ypač Stalino laikais) labai skurdžiai ir t.t. Žinoma, niekam tikę ir Hitlerio vertinimai, kuris manė paklupdysiąs sovietinį milžiną per keletą mėnesių. Tai neįmanoma buvo padaryti vien dėl to, kad Vokietija – per maža įveikti tokiam kolosui, nors jis iš tikrųjų iš pradžių ir testovėjo ant molinių kojų. Jos sustiprėjo bemaž įpusėjus karui, o karo pabaigoje visais požiūriais buvo greitesnės ir tvirtesnės už vokiškąsias.

Perskaičius knygą susidaro įspūdis, kad H. Guderianas buvo geras taktikas ne tik karo laukuose, bet jis toks pat yra ir kaip memuarų rašytojas: trumpos ir esminės pastabos, vertinimai, tikslūs aprašymai, draugų ir priešų charakteristikos. Žinoma, tokia knyga negali nebūti subjektyvi, bet ištisai imant per subjektyviai prirašytus puslapius ryškia liepsna žėruoja tikras karo gaisras, matosi tikrieji žmonių veidai, jų siekiai ir, kas be ko, trečiojo reicho vadų portretai, jų siekiai ir kruvinieji darbai.
2007-12-30
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Erinnerungen eines Soldaten
Tema: Romanai
Leidykla: Русич
Leidimo vieta: Smolenskas
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 656
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:15
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-30 10:18
Assassin
Na man jūsų recenzijoje kažko trūksta. Ji tiesiog mannęs neįtraukė. Nors šiaip man tokios knygos irgi nelabai patinka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-11 18:55
Vai
Vai
Na, dėl stiliaus nestabilumo aš, tamstą kolegą, jau seniau žinau, iš rašytojų aprašymų, tačiau manau, kad tai nėra esminis svertas. Man patinka rimtas, gal kiek kategoriškas, tačiau visgi tikras domėjimasis tuo ir plėtotė, informuojant ir kitus ir turtinant savo žinių lauką tuo, kas yra pačiam įdomu. Manau taip.

Kiap ir sakiau, stilius gana silpnas, recenzija plėtotina, tačiau visgi autentiška pozicija man priimtina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-05 22:54
švelni mo
Taip - nei formos, nei turinio. Reikėtų atidžiai peržiūrėti skyrybą ir kai kur taisyti stilių, tarkime: ...Hitleris tampa diktatoriumi ir kad savo rankose sukoncentravo visą valdžią, tapo nevaldomu diktatoriumi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-05 22:34
Strelnikovas
\/ civiliokai. kur sovietmeciu tuos mokslus teko krimst? jei ne paslaptis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-03 12:49
Sniego mėnuo
Pradžia ir vidurys visai ne recenzija, o istorinės informacijos, žinių pasakojimas. Na ir kas, kad daug prirašyta, realiai tik paskutinė pastraipa verta dėmesio. Ir dar tas ,,apskritai (ištisai) imant" akis bado.. Manau, kad čia nėra nei recenzijos formos, nei turinio. 
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-30 20:17
johny rubber
vienžo autorius išvis pasiklydo laike haha
man labai zinokit patinka tokia frazė:H. Guderianas dar 1935 m. pajuto, kad Hitleris tampa diktatoriumi... o čia tokie neatrasti istoriniai lobiai haha
o apie lenkija paskutinis briedas parašytas( nu ten tipa suprasciau jeigu labai jau bl suliteraturinai, nu bet perlenkei)
gražus paveiksliukas knygos tik tiek
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-30 19:48
roco alu
Recenzijos autorius tik recenzijos pabaigoje galų gale užsiminė kažką apie knygą, tiksliau, leido suprasti, jog visąlaik ką jis čia kalbėjo ir dėstė tartum iš vadovėlio, buvo apie knygą.
Vat šito ir pasigedau - santykio su knyga, kur tas santykis akivaizdžiai ir būtų parodytas recenzijos skaitytojams. Tai tiek tų trūkumų. Keliuose vietose "nesiriša" sakiniai, autorius išlaiko per ilgą sakinio distanciją ir joje iškart pasiklysta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-30 16:34
hipiai_žaidžia_karą
nevykusi recenzija, Edvardai - menkai analizuota knyga ir per daug nesusijusio filosofavimo.
beje, tavo karo istorijos supratimas taip pat turi nemažai trūkumų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą