Vokiečių romantikų proza

Neseniai „Vagos“ leidyklos („Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje) išleistas „Vokiečių romantikų prozos“ tomas pateikia itin svarbius vokiečių romantizmo tekstus. Nesunku atpažinti ir chronologinę ašį: F. Hölderlino „Hiperionas“ (1797) dar susijęs su klasikine tradicija, o Friedricho Schlegelio „Liusinda“ (1799) ir Novalio (tikroji pavardė – Friedrichas von Hardenbergas) „Heinrichas von Ofterdingenas“ (1802) yra charakteringi ankstyvojo romantizmo veikalai. Platesnę pažintį su Josephu von Eichendorffu, kuris lietuvių skaitytojui iki šiol pirmiausia žinomas kaip „kultinės“ vokiečių romantizmo novelės „Iš vieno nenaudėlio gyvenimo“ autorius, praplės apsakymas „Marmuro statula“ (1819). Ernstas Theodoras Amadėjus Hoffmannas pristatomas siaubo apysaka „Majoratas“ (1816–1817). Pastarieji du autoriai priskirtini vėlyvajam romantizmui.

Iki šiol lietuvių skaitytojas galėjo perskaityti nemažai vokiečių romantikų kūrinių. Prisiminkime „Vagos“ išleistas trumposios prozos antologijas „Iš vieno nenaudėlio gyvenimo“ (1965) ir „Taurė“ (1971). Bene populiariausio vokiečių romantiko E. T. A. Hoffmanno kūriniai išėjo ir atskiromis knygomis „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“, (1-as leidimas 1964) ir „Aukso puodas“ („Vyturys“, 1985). 1999 metais pasirodė leidyklos „Alma littera“ parengtas vokiečių romantikų pasakų rinkinys „Smėlio žmogus“. Tačiau vokiečių romantizmo proza tokia turtinga, jog nemažai svarbių kūrinių lietuviškai dar buvo likę neprakalbinti.

Naujame leidinyje reprezentuojama vokiečių romantikų prozos įvairovė – kiekvienas kūrinys yra savitas, tačiau tas savitumas dar ryškiau atsiskleidžia per visumą, kuri leidžia įžvelgti romantinės raiškos bendrumus. Vis dėlto pirmasis autorius ne visai pritampa prie bendro romantizmo vaizdo. F. Hölderlinas, tragiško likimo ir unikalaus poetinio talento kūrėjas, yra tik „pusiau romantikas“, jo įsipareigojimas klasikinei, antikinei tradicijai (kuri „tikriesiems“ romantikams nėra nesvarbi, tačiau ne esminė) yra pernelyg akivaizdus. Šis rašytojas literatūros istorikų įterpiamas „tarp klasikos ir romantikos“. Vietoje F. Hölderlino, tarkim, galima buvo įdėti Wilhelmo Heinricho Wackenroderio (1773–1798), ankstyvojo romantizmo šauklio, noveles apie menininkus. O „Hiperioną“ idealiausia būtų buvę išleisti kartu su autoriaus eilėraščiais, kurie lietuviškai anksčiau išėjo atskira knyga. Bet… Sudėtingas romanas, ilgokai laukęs vertėjo, pagaliau sulaukė Lauryno Katkaus. Variantas vykęs, nes „Hiperiono“ vertėjas turi būti kartu ir poetas. Džiugu, jog lietuviškai pagaliau turime ir F. Schlegelio „Liusindą“, kurią išvertė Laima Bareišienė. Be šio kūrinio, kadaise sukėlusio skandalą, sunku įsivaizduoti tai, apie ką paprastai daug kalbama, – kartu su vokiečių romantizmo judėjimu prasidėjusią moterų emancipaciją, liberalų požiūrį į nesantuokinę meilę, moters erotinių ir kūrybinių galių išlaisvinimą.

Be Novalio romano „Heinrichas fon Ofterdingenas“ taip pat būtų sunku susidaryti ankstyvojo romantizmo vaizdą. Pagaliau du paskutinieji „Vokiečių romantikų prozos“ tomo autoriai – J. von Eichendorffas ir E. T. A. Hoffmannas – yra ne tik vieni reikšmingiausių, bet ir – tradicine prasme – įdomiausių XIX a. rašytojų. Šių trijų romantikų kūrinius išvertė Leonas Petravičius, puikiai perteikęs kūrinių atmosferą, unikalų kiekvieno autoriaus braižą. Turbūt viena kebliausių problemų, kylančių verčiant vokiečių romantikų tekstus, – prozos ir lyrikos dermė. L. Petravičiaus versti lyriniai pasažai, dainų tekstai (kurių itin gausu „Marmuro statuloje“) skamba sklandžiai, nejuntami galimi disonansai, pereinant iš prozos į lyrikos kalbą.

Romantizmo sąjūdis Vokietijoje gimė kaip atsakas į šviečiamąsias žmogaus, visuomenės, mokslo ir meno koncepcijas ir esminiu reikalavimu paskelbė dvasinę ir intelektualinę laisvę.

Esminis romantinės pasaulėjautos bruožas – ne tiek atkaklus faustiškasis užmojis pažinti vidinę pasaulio sandarą, kiek pajusti ir perteikti magišką būties reiškinių visumą ir vienovę, begalybės idėją. Romantinės dvasios spektras platus: nuo jausmo, ilgesio poetizavimo iki melancholijos, nuo gyvenimą teigiančio patoso iki nihilizmo. Kūrinių veiksmas skaitytoją veda į skirtingas, bet kartu tarpusavyje susijusias romantinės pasaulėjautos bei patirties – herojiškumo, sielvarto, meilės, svajonės, tobulumo, begalybės ilgesio, poetinių ieškojimų – sritis. Atsiveria šviesos keliai ir tamsos labirintai, atskleidžiamos romantinių herojų išgyvenimų viršūnės ir bedugnės.

„Hiperionas, arba Graikijos atsiskyrėlis“ („Hyperion oder Der Eremit in Griechenland“) – vienintelis F. Hölderlino (1770–1843) epinis kūrinys. Jis atspindi rašytojo žavėjimąsi Heladės kultūra. Tačiau graikofilija buvo ir bendra XVIII a. paskutinųjų dešimtmečių tendencija – aštuntąjį dešimtmetį prasidėjusios graikų tautos kovos dėl savo šalies laisvės ir nepriklausomybės beveik visoje Europoje sukėlė ne tik politinį ažiotažą, bet ir naują helenizmo bangą. Nors romano veiksmas vyksta XVIII a. Graikijoje, tačiau visos herojaus mintys, svajonės, troškimai nukreipti į antikos laikus. Hiperionas trokšta pajusti sąlytį su unikalios, nuostabios antikinės kultūros versmėmis, atgaivinti senosios Graikijos idealus ir padėti tobulinti naujųjų laikų žmoniją. Kita vertus, herojus suvokia, jog savo idealistinių siekių jis negalės įgyvendinti, nes aplinkui viešpatauja chaosas, prievarta, materializmas. Vienintelį būdą atgaivinti antikinės Graikijos laikus teikia dvasinė sfera – kūryba, poezija. Hiperionas susitaiko su savo situacija, išgyvenimus ir patirtį išliedamas pakiliuose, himniškuose laiškuose. Todėl Hiperioną galima laikyti ir autoriaus alter ego – niekas iš to meto vokiečių rašytojų nekūrė tokių entuziastingų himnų auksinei, saulėtajai Heladei ir galbūt niekas taip skausmingai neišgyveno jos praradimo. Romano potekstėje tarsi siekiama įteigti, jog senojo pasaulio harmonija turi būti tas dvasinis orientyras, padėsiantis įveikti naujųjų laikų chaosą ir dualizmą. Atrodo, jog Hiperionas, Hölderlino alter ego, mato vienintelį kelią, kurį jam išpranašavo dar Diotima, – būties prieštaras įveikiančią poetinę kūrybą.

Friedricho Schlegelio (1772–1829) romaną „Liusinda“ („Lucinde“) ir F. Hölderlino „Hiperioną“ jungia idealiõs žmogaus/žmonijos būties galimybės problema, svajonė apie „aukso amžių“, meilės absoliutinimas. Formos atžvilgiu „Liusinda“ – tipiškas romantinis romanas. Romantizmo autoriai sąmoningai laužė tradicines pasakojimo formas, parodijavo įprastinius naratyvinius modelius.

Romane aukštinami vyro ir moters santykiai, jiems suteikiama filosofinė prasmė. Julijus siekia rasti meilę, laisvą nuo prietarų, normų, veidmainiškos moralės, šventeiviškumo. Galutinis, aukščiausias meilės tikslas – pakeisti žmoniją ir pasaulį. Kad herojus suvoktų šią misiją, jis turi išeiti gyvenimo ir meilės mokyklą. Meilės visavertiškumą Liusinda ir Julijus patiria per dvasinės ir juslinės meilės vienovę. Romane parodoma, jog meilė išskleidžia partnerių vyriškumą ir moteriškumą. Moteris, „gamtos žmogus“, spinduliuoja harmoniją ir vien savo esybe tarsi sulydo vyriškumo apraiškas į darnų vienį. Įdomu, jog F. Schlegelio mintys apie žmonių meilės ryšio svarbą iš dalies sutampa su šių dienų filosofiniu diskursu. Antai Charles’as Tyloras teigia, jog asmenybės tapatumą formuoja atviras, išankstinių scenarijų nevaržomas dialogas su „Kitu“. Žmogaus identitetas pirmiausia atsiskleidžia per meilę, meilės ryšiai – asmenybės brandos išmėginimas.

Novalio (1772–1801) romanas „Heinrichas fon Ofterdingenas“ („Heinrich von Ofterdingen“) – itin reikšmingas vokiečių romantizmo veikalas. Jame įkūnytas šviesus romantinės pasaulėjautos pradas, jos grožis ir savitumas. Pasakojimą sudaro dvi dalys – „Laukimas“ ir „Išsipildymas“; antrosios dalies Novalis užbaigti nespėjo, kūrinys (kartu su L. Tiecko komentarais) buvo išleistas po ankstyvos autoriaus mirties.

Novalis svarbiausiais dvasinės žmogaus veiklos veiksniais laikė intuiciją ir poeziją. Poezija, jo nuomone, esanti „filosofijos raktas, jos tikslas ir tikroji reikšmė“. Tik ji atskirus tikrovės reiškinius galinti sulydyti į visumą. Novalis skelbė ir pasaulio „romantinimą“, kurį suprato kaip poeto uždavinį laikiniems, žemiškiems reiškiniams suteikti paslapties skraistę, begalybės regimybę.

Romano herojaus prototipas – legendinis minezingeris, kuris, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, dalyvavo istorinėje Vartburgo pilyje vykusiose poetų varžybose. Tai, kad veiksmas nukeliamas į viduramžius ir ši epocha idealizuojama, būdinga ne tik ankstyvajam, bet ir visam vokiečių romantizmui. Nors čia matome viduramžiams būdingus personažus, konkrečias vietas (Eizenachas, Augsburgas), Novalio kūrinys nėra istorinis romanas. Heinricho tikslas – suvokti poezijos paslaptis, materialią būtį transformuoti į poetinę, idealią. Romantinė poezija ir yra tikroji kūrinio figūra.

Romantinis herojus visuomet yra išskirtinė asmenybė, nepasitenkina „normalia“ kasdienybe, gina teisę į savo svajonių ir idealų pasaulį. Novalio romano pradžia būdinga daugumai vokiečių romantinės prozos tekstų: herojų, iki šiol gyvenusį įprastinėje biurgeriškoje aplinkoje, staiga apima troškimas keliauti, veržtis į tolius, susilieti su begalybe. Ryški idealo ir tikrovės, svajonės ir kasdienybės priešprieša. Jau veiksmo pradžioje plėtojamas sapno motyvas. Herojus sapnuoja mėlynąją gėlę (die blaue Blume), kuri susilieja su moters veidu, pažadina meilės jausmą ir tampa esmine jo būties kelrode, romantinio ilgesio simboliu. Novalis, komentuodamas romaną, pažymi, jog visi jo knygos įvykiai panardinti į žydrynę, jog spalva yra pagrindinis romano kodas.

Josephas von Eichendorffas (1788–1857) reprezentuoja vėlesnę vokiečių romantikų kartą, kuri formavosi veikiama ne sudėtingų filosofinių ir teorinių sistemų, o tiesioginės istorinės patirties. XIX a. pradžioje Vokietijos teritorijos dalį buvo užėmusi Napoleono armija, šalyje vyko išsivadavimo kovos. Rašytojai, intelektualai siekė propaguoti tradicines vertybes, pažadinti vokiečių tautinę sąmonę, patriotinius jausmus, ragino priešintis ir dvasiškai, todėl buvo atsigręžta į praeities (viduramžių, baroko) kultūrą, liaudies kūrybą, kurioje, romantikų įsitikinimu, glūdinti tautos dvasia, tautinio tapatumo šaknys.

J. von Eichendorffas kūryboje nerimastingam laikmečiui priešina šviesų romantinį pasaulį. Lyrikos ir prozos tekstams būdingi „tipiški“ romantiniai scenarijai ir peizažai – senos pilys, parkai, fontanai, mėnesiena, žvaigždės, miškai, kalnai, šaltiniai, uolos. Gamtos peizažai jaukūs, intymūs, bet kartu byloja ir apie aukštesnę, transcendentinę būtį. Kita vertus, rašytojas parodo, jog tiek išoriniame pasaulyje, tiek žmogaus sieloje glūdi pavojai, jog tikrovė gali atsiverti ir pražūtinga, demoniška, tamsiąja puse. Tačiau protagonistai dažniausiai įstengia nugalėti iškilusias kliūtis.

Novelės „Marmuro statula“ („Das Marmorbild“) veiksmo vieta – Italijos miestas Luka, į kurį atvyksta herojus – jaunas aristokratas, poetiškos prigimties Florijas. Jo, kaip ir kitų J. von Eichendorffo veikėjų, kelionė yra simbolinė, ženklina svarbų egzistencijos tarpsnį. Florijas, palikęs tėvų namus, iš kaimiškos idilės patenka į linksmybių ir pagundų miestą. Naktinio pasivaikščiojimo metu Florijas išvysta marmurinę Veneros statulą ir pajunta jos trauką. Vėliau jis, tarsi legendinis Tanhoizeris, atsiduria paslaptingos moters pilyje ir atsiduoda pavojingiems meilės kerams. Pilis atgyja tik naktį, o dieną ji atrodo apleista ir niūri. Ieškodamas pilies, Florijas klaidžioja tarsi po magišką labirintą. Herojus praranda realybės jausmą, tapatumą, atsiduria ant beprotybės slenksčio. Išsigelbėjimą suteikia Fortunato daina, primenanti šviesos ir tyrumo pasaulį. Bet svarbiausia išganymo figūra tampa jaunutė Bianka, iki tol slėpusi savo jausmus Florijui. Auštant rytui, draugija išvyksta iš miesto, o tarsi iš slogaus sapno pabudusio herojaus laukia naujas gyvenimas.

Novelėje galime įžvelgti nedviprasmišką autoriaus polemiką su tais rašytojais ir menininkais, kurie propagavo antikos kultą. Antikinė Veneros statula klasikams buvo grožio ir harmonijos idealas, o J. von Eichendorffas rodo, kad šis grožis turi demoniškų, destruktyvių galių. Anot Wilhelmo Gössmanno, rašytojas siekė parodyti, kaip romantizmo menas turi interpretuoti iš poetinio, religinio ir erotinio išgyvenimo gelmių kylančios „tamsiosios sąmonės“ apraiškas, atskleisti šviesiųjų pradų triumfą prieš tamsiąsias jėgas, prieš laukinius žemės gaivalus. Todėl Florijo neištinka Tanhoizerio likimas.

Ernstas Theodoras Amadėjus (Amadeus) Hoffmannas (1776–1822) iš šio tomo autorių lietuvių skaitytojui yra bene geriausiai pažįstamas. Novelė „Majoratas“ („Das Majorat“) įdomi dar ir tuo, kad jos veiksmas vyksta Kuršių nerijoje (Rasytėje), kurios koloritą rašytojas įtaigiai perteikia. Patraukia ir gyva, sodri, intriguojanti pasakojimo maniera, unikali vaizduotės žaismė. E. T. A. Hoffmanno kūryboje randame dar vieną romantizmo literatūrai būdingą klodą – siaubo estetiką. Novelė įeina į ciklo „Nakties vaizdai“ ("Nachtstücke") antrąją dalį.

E. T. A. Hoffmannas buvo universalus talentas – rašytojas, dailininkas, karikatūristas, kompozitorius, dirigentas, muzikos kritikas. Vyraujanti jo kūrybos problema – idealo ir tikrovės prieštara, gyvenimo aplinkos ir romantinės egzistencijos dualizmas. Kartu pripažįstama, kad šis idealas – tik iliuzija, romantinės fantazijos vaisius. Ironizuojama ne tik miesčioniška tikrovė, bedvasiai ir pragmatiški filisteriai, bet dažnai ir nuo tikrovės atitrūkęs romantinis herojus. Didesnis vaidmuo, negu aptartų autorių kūryboje, E. T. A.Hoffmanno tekstuose tenka satyrai ir groteskui, visuomenės kritikai.

„Nakties vaizdų“ tematikoje matyti romantizmo epochoje populiarių gamtos mokslų, (para)medicinos, psichologijos teorijų įtaka. Buvo domimasi animaliniu magnetizmu, hipnoze, telepatija, somnambulizmu, beprotybe, tikima, jog tarp materialaus ir dvasinio prado egzistuoja paslėptas ryšys, jog žmogų gali paveikti svetimos psichinės jėgos, jog tam tikrais metodais įmanoma atverti žmoguje vykstančius procesus, iššifruoti jo vidinius hieroglifus, sapnų vaizdinius. E. T. A. Hoffmanną traukė tikrovės ir žmogaus „nakties pusė“ (Nachtseite), vidinių demonų sfera. Tarp dienos ir nakties, tarp proto ir sapno, vizijų, haliucinacijų tarsi ieškoma to mįslingo centro, kuris galėtų paaiškinti vaizduojamus įvykius, personažų elgsenos ir veiksmų motyvus. „Nakties vaizduose“ siaubas ir nusikaltimai dažniausiai grindžiami patologinėmis veikėjų būsenomis. XX a. pradžioje E. T. A. Hoffmanno vaizduojamais reiškiniais, ypač siaubo fenomenu, domėjosi ir psichoanalizės pagrindėjas Sigmundas Freudas.

Novelėje „Majoratas“ pasakojama vienos baltiškos aristokratų giminės trijų kartų istorija. Ši istorija ypatinga tuo, kad giminę lydi amžina tarpusavio nesantaika, kerštas, neapykanta. Vyriausias atstovas, baronas Roderichas, tarsi amžiams siekdamas įtvirtinti giminės šaknis, dvarą, remdamasis paveldėjimo teise, užrašo vyriausiajam sūnui – įsteigia majoratą. Majorato motyvas buvo populiarus to meto vokiečių literatūroje, leido atskleisti šeimynines tragedijas, ypač nesantaiką tarp brolių. Nors mintis, jog giminę pražudė žiaurumas, turto ir aristokratiškos galybės troškimas, E. T. A. Hoffmanno novelėje pabrėžiama, tačiau svarbesnė yra romantinė, įvykius persmelkianti baugumo, grėsmės ir siaubo atmosfera. Košmariški, lemtingi įvykiai susiję su tamsa, naktimi. Fatališka, kruvina giminiškų santykių drama rutuliojasi nesvetingoje, niūrioje, tik per medžioklės puotas atgyjančioje pilyje. Pabaigoje iš jos belieka tik griuvėsiai, simbolizuojantys ir giminės žlugimą.

Novelėje įvykiai pasakojami ne chronologine tvarka, bet iš įvairių laiko perspektyvų. Istorija užbaigiama ne kaip nakties, o kaip švyturio skleidžiamos šviesos vaizdas. Šviesa ženklina ir vidinį pasakotojo praregėjimą. Įdomu, jog novelėje tarsi vyksta polemika tarp romantinės ir realistinės įvykių traktuotės, o romantinio jausmingumo apraiškos (įsiliepsnojusi Teodoro aistra jaunai baronienei – „romantinis“ nuotykis) ironizuojamos. Gaivaus realizmo pasakojimui suteikia Teodoro dėdės, advokato V., figūra, įkūnijanti gyvenimo patirtį, išmintį, teisingumą. Tai – vienas meistriškiausiai sukurtų E. T. A. Hoffmanno personažų.

Knygoje „Vokiečių romantizmo proza“ reprezentuojamos svarbiausios vokiečių romantizmo pakopos, jo stilistinės raiškos, unikalus romantinių aspiracijų, erdvių, simbolių, paslapčių pasaulis. Leidinys turėtų patenkinti tiek intelektualių, į teorines refleksijas linkusių skaitytojų, tiek aštraus siužeto mėgėjų poreikius.

Pristatomų rašytojų kūryba įeina taip pat į universitetų programas (tai „liudytų“ ir nutrinti, susidėvėję ankstesnių antologijų egzemplioriai bibliotekose), todėl naujasis „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomas atlieka ir šviečiamąją funkciją. Romantikų kūriniai skaitomi noriai, jie palieka daug erdvės literatūrologinėms ir gyvenimiškoms interpretacijoms. Iš šių kūrinių sklinda žavingas romantinio patoso ir – vokiečių literatūrai itin būdingos – filosofinės rimties derinys. Romantikų kūryba – jungiamoji grandis tarp etinio įsipareigojimo literatūrai, žmonijai ir modernistinės žaismės, tarp istorinės epochos ir dabarties.

Šio tomo pasirodymas ne tik reikšmingai papildo į lietuvių kalbą išverstų vokiečių romantikų kūrybos vaizdą, bet – turint omenyje ankstesnius vertimus bei leidinius – leidžia kalbėti apie vokiečių literatūrinio romantizmo recepciją Lietuvoje. Skeptikas pasakys, kad ši recepcija pavėluota, tačiau jam galima atsakyti, kad, pirma, vertimai taip pat sensta, todėl neblogai, kad tuos tekstus galime skaityti modernia lietuvių kalba, o, antra, kad pats romantizmas – nors ir kaip patetiškai tas skambėtų – yra amžinas.