Vivat Regina!

Tie, kuriems duota mėgautis valdžia, maną patiria žemišką laimę dėl tariamos galios pajautimo. Istorinė išmintis atveria prieštaravimus. Žmogaus gyvenimas nepriklauso jam pačiam, jei jis ryžtasi aukotis.
Dvi politinės moterų figūros, už kurių šydo slepiasi tironiška valdžios jėga. Dvi istorinės figūros, viena su kita nesusijusios, viena kitos nepažinusios, tačiau labai panašios savo gyvenimo posūkiais.
Dvi žavios būtybės, mylinčios ir mylimos, kurių likimą valdė brutalios politinės jėgos. Venecijietė, Kotryna iš dožų šeimos, penkiolikmetė ištekėjusi už karaliaus Jokūbo II ir tapusi Kipro, Jeruzalės, Armėnijos karaliene, ir Lietuvos  didikų Radvilų kilmingos giminės  Barbora Radvilaitė, karūnuota Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene. Tai moterys, turėjusios visas valdžios insignijas, tik neturėjusios realios valdžios ir galios.

Apie tai Dalios Staponkutės romanas “Vivat Regina”. Apie valdžią ir kląstą, apie meilę ir pasiaukojimą, apie mirtį ir gyvenimo aistrą. Dvi romano dalys sujungtos į vieną paralelinį istorinį siužetą. Pirmoji dalis vadinasi “Kotryna”, antroji - “Barbora”. Dvi moterys, užaugusios aristokratinėse krikščioniškose šeimose, laikėsi vieno svarbiausio principo – pareigos Dievui, giminei, tėvynei. Jų portretai romane perteikiami istorinių, religinių ir mitologinių potėpių rėmuose.

Kokie skirtumai bebūtų tarp šių dviejų moterų, kaip toli jos buvo viena nuo kitos, vis tik jas jungė tai, kad, -  tiek Kotryna, tiek Barbora, - paženklintos tragiškos meilės auka, išliko ištikimos savo mylimiems ir mylintiems vyrams ir tautoms, kurios taip pat mylėjo savo karalienes, nors buvo svetimšalės, kiekviena savo aplinkoje. Kotryna augo graikų kultūros įtakoje.
Gyveno Italijoje, kuri buvo suskirstyta į karalystes. Venecijos karalystės senatas, kurio tikslas prisijungti salą, siuntė dar visiškai jauną mergaitę tekėti už Kipro karaliaus Jokūbo II.
Tarp jų užsiplieskė didelė meilė. Tai buvo reta. Karaliai paprastai tuokdavosi politiniais, turtiniais, dinastijos pratęsimo tikslais, stiprinant savo valdžios įtaką.
Lietuvos diduomenės šeimų tradicijos niekuo nesiskyrė nuo šventos Romos imperijos aristokratiškų šeimų tradicijos – dukras išlaikyti visiškoje savo galioje, siekiant neribotos valdžios, ištekinant jas už įtakingų vyrų. Ambicingi Radvilos išnaudojo savo tikslams jų sesers Barboros ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Augusto aistringą meilę.

Šios meilės ištakai tartum išplaukią iš renesanso humanisto Sanakro “Arkadijos” madrigalų. Libretą madrigalams rašė visą gyvenimą ištikimas karalienės Bonos rūmų metraštininkas ir poetas Chrizostomas ir tai iškilmingai skambėjo Vavelio rūmuose, gimus karalienės Bonos sūnui Augustui Žygimantui. Jai ištekėjus už karaliaus Žygimanto Augusto  senojo. Libreto istorija tarytum tampa lietuviškaja “arkadijada”. Du jaunuoliai, vienas jų šaiposi iš dievo Eroto ir jo meilės strėlių.
Scenoje praplaukia gražuolė nimfa, kuri užburia jaunuolį. Jis aistringai pamilsta. Nimfa dingsta. Apsėstas aistros jaunuolis ieško savo mylimos.
Madrigalas baigiasi tuo, kad jaunuolį nuo meilės kančių išgydo žiniuonė stebuklingu eliksyru. Karaliaus Augusto ir Barboros meilė realybėje baigėsi Barboros mirtimi. Kokiu “eliksyru” buvo pagirdyta karaliaus mylimoji, niekas nežino.

Graikų kilmės, filosofas, poetas - istorinis romano herojus Chrizostomas, apjungia dvi romano dalis. Nesantuokinis karalienės Kotrynos sūnus, dėl mirties pavojaus vaiko gimimas buvo saugomas paslaptyje.
Chrizostomas visą gyvenimą ištikimas Lenkijos ir Lietuvos karalienės Bonos dvarui, atvyksta į svetimą, nepažįstamą kraštą Lietuvą, į tą Europos paribį, provinciją. Iš pradžių nusivilia, tačiau su laiku pamilsta jos “smaragdo spalvos miškus, vėjo skraistes”, kurias lygina su deivės Afroditės šaliais.

“Toje barbarų žemėje filosofą persekiojo keistas jausmas, kad viskas kasdien prasideda iš naujo. Čia tarsi išnyksta įprastas istorinis laikas. Aplanko kitoks amžinybės suvokimas…”

“…Lietuviškos gamtos nekaltybė iš pradžių net įvaro baimės – it skardis, nuo kurio atsiveria bedugnė, niekad neregėjusi šviesos ir neturinti atbrailų, kur krisdamas galėtum užsikabinti. Žalumos skaistumas
ir gili tamsa lietuviams tikriausiai įprasta dichotomija, lyg graikams Olimpas ir Hadas” 260 psl, VII.

Romanas  “Vivat Regina” pilnas veiksmo, turtingas istoriniais faktais, prisodrintas mitologinėmis legendomis, graikų kultūros.

“Lietuva metraštininką kasdien stebino ir kerėjo lyg Herodoto kadaise aprašyta Sarmatija, valdoma žemės deivių, - rūke virš pelkynų ir tamsiuose upių vandenyse ten esą gyveno nimfos. Jos gudresnės net už savo seseris graikes, o pilkaakiai žmonės tokie užsispyrę, kad niekas nepriversdavo jų galvoti kitaip, nei jie nori. Pagaliau visas šis kraštas vadinamas Lietuva, kur krikščionių Dievas dar per mažai buvo padirbęs su moliu, gyveno kitokia dvasia ir kitokiu laiku nei Europos imperiniai centrai.” 260 psl,  VII.

Džiaugiuosi šia knyga, nors iš pradžių skaityti buvo nelengva, kol prisipratinau prie teksto stiliaus. Pavyzdžiui, toks sakinys iki šiol man neaiškus, cituoju:
“Žemė, gyvenimas ir įstatymas sudaigstyti tarpusavyje stipriausiais siūlais – už juos stipresni laikas ir gamta."
Kai įsigilini į autorės Dalios Staponkutės biografiją - jau trys dešimtmečius ji gyvena tarp Kipro ir Lietuvos, filosofė, vertėja, dėsto Kipro universitete vertimo teoriją, verčia į graikų kalbą lietuvių poeziją
- suprantama, kad graikų kalba vis tik įtakoja autorės leksiką.
Originali knygos iliustracija - moters siluetas su uždengto veido atvaizdu (grafikė  S. Chlebinskaitė) pabrėžia beveidę karalienių deheroizaciją. Po šydu slepiasi nematomos asmenybės, lyg stengiasi apsaugoti save ir savo mylimuosius nuo kažko nesuvokiamai grėsmingo.

“Europa – anot autorės – tuomet jau gyveno atgimimo ir prisikėlimo nuojauta. Prie šio kilsmo, lyg Gerąją Naujieną nešančios šventosios moterys, prisidėjo Kotryna ir Barbora, įnešusios savo indėlį.” Pasiaukojusios ir  paaukotos. Tačiau tik mylėdamos jautėsi laisvos ir drąsios. Už tai sumokėjusios aukščiausia kaina. Vivant reginae!