Visų gražiausia

Pradžioje vis tiek reikėtų pacituoti Loretą Mačianskaitę, nes geriau nepasakysi: „Ramūno Kasparavičiaus proza užima tik jai vienai priklausančią vietą lietuvių literatūroje. Kokia tai vieta, kol kas sunku pasakyti.“

Tikrai sunku. Bet labai juokinga. Autorius tarsi šamanas kažką puslapis po puslapio šūkčioja, supindamas, painiodamas, kaktomuša sudurdamas žmones ir įvykius. Visi šie apsakymai primena ir kaimo neformaliųjų folklorą, ir „šelmių romaną“, ir postmodernistų rašymus bei siurrealistų kliedesius. Tačiau tai įmanoma paskaityti. Ir įdomu. Ir juokinga. Ir gelmės yra.

Tikra mistika. Visų gražiausia...