Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausto Lacano

Slavojus Žižekas (g. 1949) – garsus slovėnų filosofas, Liublianos teorines psichoanalizės draugijos įkūrėjas ir vadovas, stažavęsis ir dėstęs įvairiuose pasaulio universitetuose, originalus, politiškai angažuotas mąstytojas, 1990 m. kandidatavęs rinkimuose į Slovėnijos prezidento postą. S. Žižeko knygos išverstos į visas pagrindines kalbas, jis laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinių filosofų.

Ši S. Žižeko darbų rinktine supažindina su svarbiausiais autoriaus tekstais, nagrinėjančiais ideologijos, etikos, šiuolaikinio subjektyvumo, postmodernaus mąstymo prigimtį. Beveik kiekviename tekste S. Žižekas remiasi Jacques'o Lacano psichoanalize, ji paverčiama universalia humanitarinių mokslų metodologija – psichoanalizės modeliai taikomi ir ideologiniams, ir vizualiniams pranešimams analizuoti, jie pasitelkiami interpretuojant populiariosios kultūros fenomeną.

Slavojus Žižekas yra masiškai plintantis reiškinys. Todėl reiktų klausti ne „Kodėl būtent Žižekas?“, bet „Kodėl jo iki šiol nėra?“ Žižeko knygos išverstos į visas pagrindines kalbas, tačiau iki šiol neturėjome jo tekstų lietuviškai.

Žižeko pasaulis įtraukia, nes jame nelieka dualizmo tarp filosofijos ir į populiariosios kultūros, tarp teorijos ir pliko gyvenimo fakto, tarp profesinio gyvenimo ir įvairių banalybių sklidinos kasdienybės. Žižekas labai skeptiškai vertina visas „atsiribojimo teorijas“, kuriose teigiama, jog populiarioji kultūra egzistuoja, tačiau manęs ji tarsi neliečia, aš sugebu išlaikyti kritinę distanciją „Net jei netraktuojame tikrovės rimtai, net jei išlaikome ironišką distanciją, mes vis tiek joje dalyvaujame“ – teigia Žižekas.

Tačiau problemiška čia yra tai, kad nuo populiariosios kultūros, kaip ir nuo ideologijos (populiarioji kultūra ir yra mūsų dabartinė ideologija), atsiriboti neįmanoma, nes ji apima net savo pačios paneigimą. Taigi, užuot neigus populiariąją kultūrą, ją galima tiesiog interpretuoti: perskaitę Coca-Cola kvietimą Enjoy! galime interpretuoti jį kaip superego įstatymą; stebėdami Madonnos vaizdo klipus, suprantame, jog būtent taip funkcionuoja performatyvi tapatybė. Žinoma, norisi paklausti, ar su banalybe besigalynėjanti filosofija pati nevirsta banalybe. Deja, kartais taip ir atsitinka – tai vienas dažniausiai išsakomų priekaištų Žižeko tekstams. Iš tiesų kartais apima jausmas, jog nueita per toli, kai, pavyzdžiui, palyginami skirtingi klozetų tipai Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje siejant juos su tų šalių ideologijomis.

Žižeko tekstai aktualūs ne savo „turiniu“, bet kritine forma, kuri įgalina interpretuoti bet kurį – net ir vizualinį – pranešimą. Būtent todėl Žižekas tapo privalomu kultūros studijų objektu, nors pats nuo šios disciplinos siekia atsiriboti. Ironiška, tačiau pats Žižekas save laiko filosofu. „Kad ir kaip būtų, Žižekas atgaivino filosofiją, įtraukdamas į ją daugybę populiariosios kultūros produktų. Galima teigti, jog Žižekas pats yra populiariosios kultūros produktas, - sako Tony Myersas. - Jis leidžia knygas daug reguliariau, nei Madonna singlus. Jis pereina nuo vieno objekto prie kito daug lengviau, nei vidutiniame pop vaizdo klipe pereinama nuo vieno kadro prie kito. Kitaip tariant, Žižekas yra MTV filosofas panašiai kaip Jamesonas, kurį Kanados kritikas Clintas Burnhamas apibūdino kaip MTV marksistą“.