Visi eilėraščiai

Henrikas Radauskas yra vienas žymiausių lietuvių lyrikos kūrėjų. Kam rūpi poezija kaip kūrybos, meno, estetikos fenomenas, tas negali nesižavėti H. Radausku, jo nepaprastai savitu, nepakartojamu poetiniu talentu, palikusiu neblėstančius meninio žodžio pavidalus, turėjusius ir tebeturinčius didžiulės, nenykstančios vertės bei poveikio tiek XX amžiaus, tiek ir dabarties lietuvių poezijos raidai. Gimė Henrikas Radauskas 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje. Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, studijavo Kauno universitete, vėliau dirbo Klaipėdos radijuje, Švietimo ministerijos knygų leidybos komisijoje ir Valstybinėje leidykloje Kaune, o 1944 m. drauge su karo srautu pasitraukė į Berlyną, paskui - į Vakarų Vokietiją. 1949 m. jis atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, dešimtį metų dirbo fizinį darbą Baltimorėje ir Čikagoje, o paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį - Kongreso bibliotekoje Vašingtone; ten ir mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d.

Nepriklausomoje Lietuvoje H. Radauskas buvo išleidęs tik vieną poezijos rinkinį „Fontanas“ (1935 m.), paskelbęs eilėraščių periodikoje. Emigracijoje jis išleido dar tris knygas: „Strėlė danguje“ (1950 m.), „Žiemos daina “(1955 m.), rinktinę „Eilėraščiai“ su naujų kūrinių skyriumi „Žaibai ir vėjai “(1965 m.). Po poeto mirties, 1978 metais, Čikagoje išleistas paskutiniųjų penkerių gyvenimo metų kūrybos rinkinys „Eilėraščiai“. Lietuvoje 1980 m. pasirodė apypilnė rinktinė „Lyrika", kurioje yra 269 eilėraščiai. Taigi visa H. Radausko poezija telpa į vieną vidutinio storumo knygą. Bet tai - labai vertinga knyga, brangenybė.

H. Radauskas yra iš tų menininkų, kurie meną apgaubia ypatingo šventumo aureole. Tokie menininkai visur - gamtoje, aplinkoje, buityje - ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Jiems grožis, kurio kvintesencija yra menas, tampa aukščiausia vertybė, o meno kūryba - vienintelė gyvenimo prasmė. Visa kita - beprasmiška ir tuščia. Be estetinių išgyvenimų jie dūsta tarsi atsidūrę beorėj erdvėj. Toks „menų alkoholikas“, kaip jį pavadino A. Nyka-Niliūnas, ir buvo H. Radauskas. Menas, poetinė kūryba jam buvo patikimiausia dvasios atrama visokiose gyvenimo negandose.

H. Radausko eilėraščiais grožimės taip, kaip grožimės talentingo meistro dirbiniais iš tauriųjų metalų ir brangakmenių. Tai auksakalio kūriniai. Žavi jo eilėraščių vaizdai, tobula konstrukcija, pavergia kalbos burtai. Tačiau tai - tik išorė. Iš tikrųjų grožis čia nėra puošmena. Grožis yra gilioji kūrinio esmė, visos jo struktūros pagrindas ir galutinis tikslas. Eilėraščio grožis kartu yra ir jo prasmė, o prasmė atsiskleidžia kaip grožis.

Tokiu būdu H. Radauskas lietuvių poezijoje iškyla kaip vienas ryškiausių grynosios poezijos kūrėjų. Jis į originalią vienovę sulydė simbolistų išpuoselėtas kosmines vizijas, neoromantikų išdailintą kaimo peizažą ir avangardistų ekspresyviais brūkšniais išrašytą techniškosios civilizacijos kraštovaizdį. Tą vaizdų lydinį persmelkia modernaus žmogaus pasaulėjauta, kupina ambivalentiškų emocijų: liūdesio ir džiaugsmo, ironijos ir autoironijos, skepticizmo ir viltingumo, įniršio ir švelnumo <...>