
Mano perskaitytų knygų kolekcijoje atsidūrė Lietuvos knygų fanams dar menkai pažįstamos autorės Megės Stifvoter kūrinys „Virpėjimas“. Šioje recenzijoje noriu pristatyti išsamų kūrinio siužeto linijos aprašymą bei mano „verdiktą“, dėl pačios knygos. Nieko nelaukę, kibkim į darbą.
Siužeto linija
Kai pagrindinė knygos herojė Greisė dar buvo maža mergaitė, prie jos namo, apsupto miško, ją užpuolė būrys pamišusių vilkų. Jau atrodė, kad jos gyvenimas pasibaigs tik prasidėjęs, tačiau vienas ypatingų geltonų akių vilkas apgynė mergaitę ir nuvijo kitus vilkus. Greisė išgyveno, tačiau nepamiršo šio potyrio ir kiekvieną kartą atėjus žiemai žvilgčiodavo į mišką norėdama nors sekundei „pagauti“ tas gilias ir raminančias geltonas akis, visą laiką serginčias Greisę. Nuo to įvykio mergaitė ėmė ieškoti „savojo“ vilko.
Kai nedideliame miestelyje įvyksta dar vienas žiaurus vilkų išpuolis prieš paauglį, medžiotojų būrys nusprendžia susidoroti su miške siautėjančiais plėšriais gyvūnais. Greisės vilkui iškyla pavojus, tačiau ji viena nieko negali padaryti, kad sustabdytų įsiutusių ir grėsmingų vyrų ketinimus. Grįždama namo ji prie savo namų randa nuogą bei drebantį berniuką. Greisė greitai supranta, kad tas berniukas yra jos „vilkas“, persikūnijęs vasarai į žmogų.
Gyvendama su nelabai ja besidominčiais tėvais, mergaitė apgyvendina Semą savo kambaryje ir praleidžia su juo didžiąją dalį laiko. Ilgainiui juos nustelbia meilės jausmas. Viena mano mėgstamiausių knygos vietų yra, kai Greisė ir Semas apsilanko parduotuvėje. Ten dirbantys žmonės pastebi poros artimus santykius ir pasiteirauja, kiek laiko tęsiasi judviejų draugystė. Semas greitai atsako: „Šešis metus“, įterpdamas ir tuos metus, kai Semas dar buvo vilkas ir „pažinojo“ Greisę kaip geltonių sodrių akių vilkas. Ši vieta pasirodė labai miela ir išmintinga.
Tačiau artėjant žiemai ir nukritus temperatūrai, Semas virsta vilku. Kiekviena vasara jam tampa vis trumpesnė ir nepaprastai stipriai Greisės ir Semo draugystei iškyla rimtas pavojus. Kaip du įsimylėję žmonės ketina išspręsti šią opią problemą? Tai įdomiausias kūrinio klausimas.
Mano vertinimas
Man patiko kūrinio idėja ir tai, kaip ji buvo perteikta, tačiau kertinis kiekvieno teksto akmuo yra personažai. Šiame kūrinyje personažai pasirodė silpnoki ir šiek tiek nerealūs. Beje, toks jausmas, kad kartais be Greisės ir Semo nieko kūrinyje ir nėra, nes visi kiti užima antraeilį vaidmenį, įskaitant ir Greisės tėvus, labai atsiribojusius nuo Greisės auklėjimo.
Dar vienas knygos minusas yra banali paaugliška „meilė“, jeigu būtų galima ją taip pavadinti. Pernelyg dažnai šiuolaikinėje literatūroje jaunatviškos simpatijos įprasminamos kaip meilė, kas man nelabai patinka. Kartais atrodydavo, kad kūrinys yra „Saulėlydžio“ kopija (geltonakį plėšrų vilką Semą prilyginkime energingui vampyrui Edvardui Kalenui ir viskas atrodys įtartinai panašiai).
Vienas kūrinio privalumų yra jo išdėstymas. Skyriai rašomi vis kito veikėjo vardu, žiūrint per Greisės ar Semo prizmę. Man ši koncepcija pasirodė inovatyvi ir įdomi, tačiau kartais komplikuojanti ir apsunkinanti skaitymą. Nepaisant nedidelių trikdžių, šį sumanymą vertinu labiau teigiamai nei neigiamai.
Galutinis mano verdiktas būtų teigiamas. Penkiabalėje skalėje kūrinį vertinu ketvertu bei rekomenduoju visiems jauniems žmonėms, mėgstantiems šiuolaikinę literatūrą. Tai - dar vienas nuostabus šio žanro kūrinys.