Violetinis taksi

Paprastas pasakojimas apie svarbius dalykus. Žmogus, manantis, kad gyventi jam liko visai nedaug, palieka savo namus ir moterį Prancūzijoje ir apsigyvena nuošaliame Airijos kampelyje. Ten, tarp miškų ir pelkynų, kur turėtų būti minimumas žmonių ir įvykių, jis tikisi rasti užsimiršimą. Laiką, likusį iki sustos širdis, jis tvirtai pasiryžęs išnaudoti savo vienatvei ir susitaikymui su neišvengiama pabaiga. “Gyvųjų pasaulio” intrigos jo nebedomina, kitų žmonių gyvenimo tragedijas ir komedijas jis leidžia sau stebėti tik kaip nešališkas žiūrovas. Tarp jo ir žmonių bei daiktų turi būti riba, kurios peržengti nevalia. Nebeverta.

Bet gyvenimas net šitam užkampyje nenori palikti jo ramybėje. Iškalbingas nebylios merginos žvilgsnis, kaip tiršta migla ją gaubianti paslaptis – ar nusigręši net nepabandęs jos įspėti? Švelnios lūpos ant tavo skruosto, alkio jausmą žadinantis moters odos lopinėlis po ausim – sugebėsi atsitraukti? Melas ir apgavystės, kurių auka tampa tau simpatiškas žmogus – išliksi abejingas? Geras draugas, kuri randi netikėtai – nusisuksi? Mylimos moters balsas telefono ragelyje – ištversi nepasakęs jai „atvažiuok…”? Ir taip kasdien: naujas pasirinkimas, nauja proga išbandyti savo apsisprendimo tvirtumą.

Bet kas, jei jis klysta? Kas, jei seno violetinio taksi vairuotojas vieną gražią dieną jam pasakytų, kad atsisveikinti su viskuo dar per anksti? Jei atimtų galimybę atsiriboti ir „niūrų pasimėgavimą” tuo, jei uždraustų „svajoti apie mirtį, sveikinti kiekvieną žingsnį, kiekvieną poelgį kaip paskutinį – kitaip nebėra kuo užpildyti laiko, kuris yra mums skirtas”. Ar pasikeis kas sužinojus, kad reikia grįžti? Grįžti atgal į tą patį gyvenimą, kurio buvo taip ryžtingai atsižadėta.

Nors... Šiaip ar taip gana abejotina, ar šiam savanoriškam atsiskyrėliui iš viso kada buvo pavykę nuo jo pabėgti.