Vilniaus legendos

Pavasarį pasirodė puošni knyga–aplankas, parengtas dailininko Broniaus Leonavičiaus. Jame pateikta 14 spalvotos grafikos lakštų, atlikimo maniera primenančių, stilizuojančių senųjų rankraščių ar inkunabulų miniatiūras. Šis darbas jau sulaukė aukštų įvertinimų: 2000 m. Vilniaus tarptautinėje knygų grafikos trienalėje jis apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija (Didžiuoju prizu), o 2003 m. – Lietuvos nacionalinio muziejaus diplomu ir premija už darbą, pristatytą tema „Lietuvos istorija tapyboje“.

Bet šalia dailės darbų į aplanką dar įdėtas įvadas (lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis), į kurį norėčiau atkreipti dėmesį. Jo autorė – istorikė Genovaitė Gustaitė. Įdėmus skaitytojas turėtų atsiminti jos, kaip anuometinės „Minties“ leidyklos redaktorės, ženklų įnašą į leidinius, skirtus Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui. Nepriklausomybės laikais ji yra pagrindinė vyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja, yra surengusi 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro ir diplomato Petro Klimo minėjimą ir atlikusi kitų visuomenei svarbių darbų. Kaip istorikė ji pasižymi, viena vertus, dideliu moksliniu kruopštumu bei sąžiningumu, kita vertus, – ypatingu pilietiniu jautrumu ir visuomeniniu užsiangažavimu. Visa tai apibūdina ir jos įvadą, parašytą „Vilniaus legendoms“.

Įvadas nėra impresionistiškai pateiktas tekstas, įspūdžių ir bendrų refleksijų pluoštas, o rūpestingai paremtas šaltiniais ir tyrinėjimais – tai rodo gausi ir solidi literatūra straipsnio išnašose. Turint mintyje, kad nėra baltų mitologijos žodyno, galima tik įsivaizduoti, kiek kruopštaus savarankiško darbo turėjo atlikti autorė.

Įvadas pradedamas sumaniai parinktomis Vilniaus miesto charakteristikomis iš įvairių laikų ir autorių, iškeliančių Lietuvos sostinės grožį ir ypatingą ją gaubiančią atmosferą. Vilniaus, kaip legendinio miesto, vizija pradedama kurti XX a. pradžioje Vilniaus padavimus tyrinėjusio V. Zahorskio citatomis, to paties laiko vilniečio poeto Vitoldo Hulevičiaus įtaigiomis frazėmis. Į draugę pakviečiamas irgi vilnietis, Nobelio premijos laureatas Cz. Miłoszas, kurio atsiminimuose iškyla savita Vilniaus dvasia, jam įgaunanti beveik apčiuopiamą pavidalą. Toliau eina Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus urbanistinio peizažo ir architektūros šedevrų įkvėpimo kupini apibūdinimai, suformavę Antrosios Respublikos jaunuomenės, būsimųjų „žemininkų“ kartos Vilniaus viziją taip, kad, pamatę atgautąją sostinę, jie jau mylėjo senamiesčio gatveles, skersgatvius, perspektyvas ir pastatus, matė visa tai Vorobjovo suformuotu žvilgsniu ir kartojo giliai visiems įstrigusią Vilniaus charakteristiką, jog tai „ne prislėgtas prie žemės didmiestis, o maldų ir relikvijų, sapnų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovė“, jog Vilniuje „tartum pasineriame į kažkokią legendą ar sapną…“. Vorobjovo sugestijos veikė ir ne vieną ateities dešimtmetį. Mistišku miestu Vilnių vadina A.J. Greimas, o A. Nyka-Niliūnas, 1944 m. atsisveikindamas su Vilnium ankstyvą birželio rytmetį, paskutinį sykį apeina senamiestį, sustoja Bokšto gatvės aukštumoje ir žvelgia į nusidriekusią žemyn „vieną nuostabiausių Vilniaus panoramų“, pavergiančių „savo mistiniu realumu“. Kaip architektonikos grožio koncentratą Vilnių suvokia vokiečių tyrinėtojas ir eseistas, o Vilniaus poetė Judita Vaičiūnaitė nusilenkia miestui su meile ir pietizmu. Taip sugestyviai skaitytojas įtraukiamas į Vilniaus legendas pagimdžiusią psichologinę atmosferą. Siekdama objektyvumo ir įtikinamumo, įvado autorė stengiasi kalbėti ne nuo savęs, o remtis kitais, labai įvairiais balsais.

G. Gustaitė, pati būdama gera Vilniaus istorijos žinovė, pažvelgia į jį dviem aspektais – mitologiniu ir istoriografiniu. Iškėlusi Vilniaus kultūros daugiasluoksniškumą, joje plytinčius baltiškuosius pradmenis, Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, judaizmo apraiškas, ji pirmiausia sutelkia dėmesį į baltiškosios kultūros pamatus legendose.

Legendoje apie siaubūną ji išskiria tris jos sandus – slibiną, veidrodį, mirtiną žvilgsnį, parodo jų paraleles įvairių tautų mitologijose, pabrėžia baltiškojo mito archajiškumą ir kartu jo savitumo momentus. Panašiai elgiamasi ir su kitomis legendomis, išlukštenant jų archajinį mitologinį branduolį. Pavyzdžiui, legendoje apie Lizdeiką akcentuojamas vaizduotės skrydis, pakeliantis nuo chtoniškojo, pirmapradžio chaoso lygmens į aukštumų, dangaus erdvę. Vaikelis – ateities įvaizdis – įkeliamas į erelio lizdą, suneštą ąžuolo šakose. Tai simboliai – nuo Tolimųjų Rytų iki Šiaurės Europos, nuo antikinės Romos iki krikščionybės, – reiškią vyrišką jėgą, ištvermę, ryšį su dangaus galiomis.

Įvado autorė pažymi, kad legendose didelę reikšmę turi garsų pasaulis: verksmas, o ypač dainavimas vaidina itin svarbų vaidmenį. Legendų pasakotojas labai jautrus visiems gamtos garsams – girios ošimui, tauro balsui, vilko staugimui, paukščių čiulbėjimui; kai kas visa tai sieja su lietuviams įgimtu muzikalumu.

Įdėmiai aptariama Gedimino sapno, geležinio vilko legenda. Remiamasi A.J. Greimo interpretacija, teigiančia, kad miesto kūrimo aktą legendoje supa didelė šventumo prasmė: vieta, kur sapnuota, yra šventa, sapnas stebuklingas, dievai savo valią perduoda ne bet kam, o valdovui Gediminui. A.J. Greimo nuomone, šioje (taip pat lietuvių kilmės iš romėnų) legendoje skelbiama savita lietuvių politinė ideologija, panaši į kitų indoeuropiečių tautų politinę sampratą, bet kartu originali, savitai lietuviška.

Netikėtų prasmių, paralelių ir savitumų autorė atskleidžia ir legendoje apie pilies statymą, miesto kūrimą, ypač pabrėždama legendos etinę vertę: gyvybės išaukštinimą, vyriškojo it moteriškojo pradmens svarbą, gėlių ir akmens simboliką, itin reikšmingą daugelio tautų mitologijoje. Čia itin akivaizdus ir svarbus ryšys tarp B. Leonavičiaus kūrinio ir legendų prasminių akcentų: aplanko pirmajame piešinyje pavaizduotas Gediminas su visomis valdžios insignijomis iškelia kaip svarbiausią valstybingumo idėją, o Mergelė su gėlėmis, užbaigianti piešinių eilę, kalba apie dorovinį, pilietinį tautos bendruomenės nusiteikimą ir apsisprendimą. Taip išryškėja viso aplanko prasmė: Vilniaus legendų vizualinis ir žodinis tekstas skelbia ir aukština Lietuvos sostinę kaip valstybinės ir pilietinės idėjos reiškėją.

Gražiai įvado autorė iš mitologijos sferos pereina į istoriją: „Gediminas išvedė miestą iš legendos laikų į rašytinės istorijos laikus“. Iš tikrųjų – Gediminas yra ir mito, ir istorijos herojus. Istoriškai svarbiausia tai, kad Vilnius – daugiakultūris miestas. Cituojamas Gedimino laiškas, kuriuo jis kviečiamas atvykti Hanzos miestų žmones – riterius, pirklius, gydytojus, įvairių amatininkus, žemdirbius. Taip atveriami vartai įvairiopiems vakarietiškumo pradams, Vakarų Europos kultūros reiškiniams, įaugantiems į Vilniaus būtį.

Daug dėmesio ir vietos skiriama labai esmingam žydų kultūros klodui, Vilniui, kaip Lietuvos Jeruzalei, vienam svarbiųjų judaizmo centrų pasaulyje.

G.Gustaitė puikiai jaučia knygos adresatą – tą, kurį reikia į Vilnių įvesdinti, suintriguoti, sudominti. Užtat parenkama šaltinių įvairovė, iškeliama tai, kas gali būti įdomu nežinančiajam, norinčiam atrasti kelią į jam nepažįstamą miestą, jo istoriją ir kultūrą. Vilnius susiejamas su europiečiui ar šiaip svetimšaliui pažįstamais dalykais, o kartu atskleidžiamas jo kitoniškumas, savitumas skaitytojui pažįstamame kontekste. Atveriamos nepažįstančiajam Rytų ir Vidurio Europos naujos erdvės. Bet „Vilniaus legendų“ aplankas skiriamas ir savam skaitytojui – kad jis savo sostinę pamatytų kitaip, suvoktų giliau, negu pažino dar mokyklos suole, iš mokyklinių skaitinių. G. Gustaitės įvadas yra puikus mokslo populiarinimo pavyzdys – informatyvus, patrauklus, labai emocingai, suinteresuotai parašytas. Toks tekstas gerai papildo, paryškina B. Leonavičiaus dailės darbus. Dailininko ir istorikės sąjunga sukūrė leidinį, kuris bus tinkama dovana įvairiomis svarbiomis progomis – tiek jaunavedžiams ar abiturientams, tiek garbingam svečiui, norint reprezentuoti miestą arba valstybę. Berods šiuo leidiniu jau apdovanotas Lenkijos prezidentas A.Kwaśniewskis.