Vilkų saulutė

Lietuvą ištiko esė knygų liūtis: S. Parulskis, D. Kajokas, G. Grajauskas... Dabar štai G. Beresnevičiaus eseistikos knyga „Vilkų saulutė“. Ir skirtinga, ir kažkuo panaši į kitas. Žinoma, tai ne dantis gelianti Parulskio (auto)ironija, tylus Grajausko kikenimas ar Kajoko melancholiškas skaidrumas.

Skoningas įvairių temų derinys: nuo esė apie religiją ir mitologiją iki neįkyrių, nešališkų ir nepolitizuotų samprotavimų apie Lietuvą, spaudą, ES, NATO. Daug tiesiog smagių skaityti buitinės esė pavyzdžių, minčių apie meną ir kūrybą. Būtina ironija tarsi lengva migla tvyro virš visų tekstų. Ypač vieno - „Kaip rašyti esė“. Toks pradžiamokslis eseistui žemaičių ir Lietuvos.

Turbūt esminis knygos akcentas - neegocentriškas bandymas susigaudyti, koks vis dėlto yra tas lietuvis, kaip jis pasikeitė ir kas dabar mums visiems iš to bus.

P.S. O aš vis dar tebelaukiu man arčiausiai smegenų esančio eseisto RoRa knygelės...