Vilkolakis

Rašytojas, menininkas, tikinantis nevykdąs jokio socialinio užsakymo ir rašąs vien sau, neturėtų skelbti savo kūrinių. Jie turėtų likti nežinomi skaitytojams bei literatūrologams. Kažin ar yra kūrybinė reikmė skelbtis ir tada, kai autorius deklaruoja tik teikiąs peno įvairiausioms interpretacijoms, kurios jį patį mažai tedomina, nes jam net savoji kūryba nėra visiškai aiški. Toks postmodernizmas gal labiau panašus ne į meną, bet į verslą.

Šiaulietis rašytojas Jevgenijus Ruskichas nei koketuoja, nei prekiauja saviraiška. Kiekvienas jo apsakymas persmelktas labai aiškaus tradicinio, klasikinio humanizmo ir skirtas visuomenei. Į lietuvių kalbą išverstas šio autoriaus apsakymų rinkinys „Vilkolakis“. Jame humanistinių verčių hierarchija ryškėja jau iš apsakymų sekos. Pirmasis apsakymas „Burlaivis“ baigiasi tuo, kad paauglys išeina į mūšį su apylinkę terorizuojančia baikerių gauja. Nesunku numanyti, kad jis bus suluošintas arba net žus, jis apskritai nelabai to siekia, nes jam svarbiau konstruoti burlaivio modelį, tačiau jis negali pasielgti kitaip. „Neišsipildyme“ jaunuolis, toli gražu ne didvyris, žūva, gindamas savo ir merginos orumą, meilę. „Chipičius“: subrendęs, gal jau net pagyvenęs bevardis hipis, mokęsis Tibete, nepritampa šiame pasaulyje, kuriam kūrinyje atstovauja Rusijos glūduma, ir chuliganų užmušamas. Panašiai ir kai kuriuose kituose apsakymuose žmonės, kartais net visai nesirengę susigrumti su Blogiu, sumoka savo gyvybe už tai, kad išgelbėtų paukštį ar svetimą turtą (savo neturi). Juk ir pareiga – humanistinė vertybė.

J. Ruskicho apsakymuose įprasti, buitiniai konfliktai ar problemos netikėtai įgauna dramatiškos dorovinės įtampos ir virsta tragedija (rinkinio pirmosios dalies visi apsakymai baigiasi žūtimi). Taip, matyt, nutinka dėl humanistinių vertybių universalumo, jos neegzistuoja atsietai netgi nuo buities.

Antroje rinkinio dalyje vyrauja fantastinės arba, matyt, sąmoningai kiek stilizuotos situacijos, artimos romantinės pasakos žanrui. Jos kur kas labiau programiškos ir prieinamos paaugliams. Kalbama apie kūrybos potraukį, meilę, pasiaukojimą, atpildą už išpuikimą.

J. Ruskicho apsakymų žmonėms – ne vien paaugliams, bet ir suaugusiesiems – būdingas dorovinis maksimalizmas. Šiuo požiūriu rašytojo suaugusieji primena dorai išugdytus paauglius, net vaikus, kuriems idealai nėra tušti žodžiai, jiems svetimas cinizmas. Neatsitiktinai Apaštalas Petras ragino: „Trokškite, kaip tik ką užmigę kūdikiai, dvasinio neatskiesto pieno, kad juo augtumėte išgelbėjimui“. Kita vertus, negerai, kai net suaugę vyrai įsivaizduoja pasaulį esant tik juodą ir baltą, nuoširdžiai neįtardami jo sudėtingumo; jų idėjos, deja, neadekvačios. Juk vis augančias privačių ir valstybinių nusikaltėlių armijas gausina ne šėtonas, bet pati liberalizmo sankloda, kuri tik apsimeta, kad rūpinasi asmenybės laisve, o iš tikrųjų skatina socialdarvinistines pjautynes, kuriose dora ir kultūra nužudomos. Todėl idealistui tiesiog būtinos mokslinės žinios apie istoriją bei dabartį. Vis dėlto J. Ruskicho apsakymai psichologiškai įtikina, kad paauglys, su kuoka išvaikęs išsigimėlių gaują, parbėgęs namo sukuria dar ir hard roko kompoziciją („Brolis išvažiavo“). Arba kad viskas, kas pasaulyje romantiškiausia, jam siejasi su ,,Beatles“ bei jų muzika („Baltas albumas“).

„Vilkolakio“ apsakymų siužetai įdomūs, juose daug netikėtų vingių. J. Ruskichas – geras pasakotojas. Bet veiksmą pirmyn stumia ne tiek siužetas, kiek įtikinama ryškių emocijų, jausmų dinamika. Knygoje aptiksime aibę tikroviškų smulkmenų, ją skaityti įdomu, nes rašymo technikos požiūriu autorius iš tiesų brandus meistras.

Beje, vertėjų darbą irgi vertėtų pagirti.