Knygos
Romanai (1923)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vilko valanda

Vilko valanda O ko jūs tikėjotės?

Dabar norėčiau kreiptis į tuos, kas knygos neskaitė, bet yra apie ją girdėję. Kažkoks stebuklingas dalykas tas marketingas – produktui dar nepasirodžius visi jau turi susidarę apie jį nuomonę, tad, tikiuosi, tamstos neprieštarausit.

Taigi: ko jūs tikitės iš „Vilko valandos“? Į ką, jūsų nuomone, knyga panaši? Skaitę irgi gali įsitraukti – ko jūs tikėjotės iš knygos prieš ją perskaitydami?
Paimkit lapelį ir užrašykit mintis. Dabar tą patį padarysiu aš, o po to galėsim palyginti.

Užsirašėt? Aš irgi, štai: kaip ir kiekvieną kartą, kai leidžiama didžiulė reklaminė kampanija, kažkuriems velniams po savęs velkanti dar ir knygą, tikėjausi masėms skirto lengvo ir smegenų nereikalaujančio skaitalo su pradedančiam rašytojui būdingom kliurkom.

O kadangi gerb. Andrius Tapinas nustebinti nieko nesiekė, ko tikėjausi, tą gavau. Va jums ne tik mano mintys, bet ir trumpas visos knygos apibūdinimas.

Pasakojant plačiau, „Vilko valanda“ – ant visos Lietuvos išpiarintas nuotykinis-fantastinis romanas paaugusiai Hario Poterio kartai – yra knyga apie tai, kaip šunys, katės, maži robotukai ir kitokie comic relief veikėjai stebi savo šeimininkų kuitimąsi su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. Pankas stimpa, tad prieš skaitant knygą man taip ir magėjo pranašauti – „Turbūt jei veiksmą perkeltume į, tarkim, mokslinės fantastikos ar oldskūlinio fantasy visatą – niekas nepasikeistų.“

Garas

Nė velnio. Pasikeistų. Atvejis ne iš tų, kai spalvingas anturažas prikabinamas vien reklaminiais tikslais. Šiais tikslais prikabinama daugybė kitų dalykų, apie kuriuos vėliau, bet va trečiosios vandens agregatinės būsenos įpynimas į atmosferą, siužetą ir kiekvieną kitą romano plyšelį atliktas taip nuoširdžiai, kad ilgiau paskaičius pradeda atsibosti. Tai, manau, galima buvo nuspėt vos pažiūrėjus į viršelį. Juk žanras netaptų vienu pagrindinių reklaminių triukų ir Andrius nesiimtų šviesti Lietuvą apie tai, kas yra garinis retrofuturizmas, jei neužsimanytų paskandinti skaitytojus jame iki ausų.

Kad būtų kiek aiškiau – įsivaizduokit, jei kiekvienoje mūsų amžių aprašančioje knygoje veiksmas klostytųsi maždaug taip: „Petras įlipo į elektrinį troleibusą, o pro šalį zvimbė automobiliai su vidaus degimo varikliais. Virš galvos praūžė reaktyvine turbina varomas lėktuvas, ir Petras žvilgtelėjo į savo elektroninio telefono ekranėlį, kad sužinotų, kiek valandų.“ Na, supratote.

Operuojant kūrinį giliau, įspūdis išlieka. Detektyvinis siužetukas susuktas aplink – vajė, kaip netikėta – siaubingus naujausius (garinius) atradimus, vingiuoja apie žanriškai ištikimas priemones spręsti veikėjams iškilusias problemas, bet visu greičiu lėkdamas šia kryptimi žiebia kakta į skersinį, apie kurio egzistavimą taip pat galima buvo suprasti vos pažvelgus knygos viršelin.

Koloritas

Nesu didelis garopanko žinovas, bet jei su kažkuo man tas žanras asocijuojasi, tai visų pirma – su devyniolikto amžiaus mentalitetu. Daugiau, greičiau ir toliau, bet be vartotojiškumui būdingos psichozės, vietoj jos apsiginklavus patentuotais moraliniais normatyvais ir gebėjimu lanksčiai juos taikyti. Tame žanro gražumas, tame jo branduolys. Ar „Vilko valandoje“ šio principo laikomasi? Eee... Kaip čia pasakius. Tam tikra prasme - taip. Bet visomis likusiomis prasmėmis – ne.

Dauguma kūrinio veikėjų – savimi pasitikinčios imperialistinės kiaulės be jokių kompleksų, pasiryžusios saujomis aukoti pėstininkus ir ciniškai stebėti buhalterinėse knygose besikaupiančias kaukolių krūvas. Mažuma kūrinio veikėjų – stiprūs geraširdžiai antžmogiai. Problemėlė tame, kad visi pirmieji stovi vienoje barikadų pusėje, visi antrieji – kitoje. Aha, gėrio ir blogio kova. Stympankinėje aplinkoje. Šventvagyste nekvepėtų tik tada, jei geriečiai būtų, tarkim, amžinai pralaiminčios žemesnės klasės atstovai arba šiaip niekam neįdomūs pacifistai, tačiau knygoje jie su priešais kovoja visiškai lygiomis sąlygomis, naudojasi gudrumu, skaitytojų užuojauta ir gariniais džeimsbondiškais divaisais.

Gal kažkas pasakys, kad negalima knygos vertinti pagal tai, kiek ji atitinka žanro šabloną. Sutinku. Jeigu autorius „Vilko valandoje“ spjautų į visas klišes, kūrinio šerdį atplėštų nuo postmodernistinės Makiavelio kritikos ir patalpintų į kokią kitą filosofinę terpę, jam galima būtų ploti atsistojus. Bet netalpina, vietoj to turim seilėtą motinų teresių kovą su klastingomis tamsiosiomis jėgomis, o šių pusių skirstymas – tadadam, pasiruoškit, tuoj mes kažką demaskuosim – vyksta tautiniu pagrindu.

Taip, gerieji čia yra lietuviai, blogieji (įvairaus blogumo, nuo tiesiog chamų iki Belzebubo įsikūnijimo Žemėje) – visių kitų rasinių stereotipų atstovai. Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai saliutuoja jos didenybei ir į visus aplinkinius žiūri kaip į mėšlą, pikti rusai gerdami vodką planuoja eilinę naivią aferą, kaip paklojus tūkstantį saviškių gauti pusę litro naudos. Jau minėjau, užpraeito amžiaus mąstysena čia nė nekvepia, gėrio, tolerancijos, tautos ir valstybės suvokimas, kartu su geopolitine situacija, knygoje nukabintas tiesiai iš mūsų dienų.

Dekoracijos

Nors siužeto detaliau aptarinėti nesinori, trumpam stabtelkim prie pačio žinomiausio knygos atributo – Vilniaus. Jis romane laisvas (t.y. geležine ranka valdomas komerciniais pagrindais sukurtos tarptautinės superorganizacijos), nes buvo dėl prastai paaiškintų priežasčių nupirktas iš Rusijos imperijos, idant jame pagrindiniai veikėjai galėtų kuistis su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. O kartu iš jo, matyt, buvo išvaryta daugiau nei pusė gyventojų. Liūdnas A.Tapino ignoruotas istorinis faktas – dėl smagios lenkų ir rusų politikos tuo periodu Gedimino mieste lietuviai sudarė labai, labai menką mažumą.

Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių Vilnius užstrigo kažkur pakeliui į tamsų varvantį nuarą, ir tai knygoje pasistengta atspindėti kuo labiau. Nepykit už reklaminės frazės citavimą, bet miestas išties tampa lygiaverčiu veikėju. Legendos ir urbanistinė buitis liejasi laisvai, garinio panko ir modernistinio miesto romano jungtuvės atšvenčiamos mėtant į orą lenteles su spalvingais, beveik pažįstamais gatvių bei rajonų pavadinimais. Tačiau kažkur knygos planavimo fazėje autoriui į galvą šovė negirdėta neregėta mintis: šiuolaikinis skaitytojas yra kaip šuo, jis nesugebės savęs identifikuoti su charizmatiškais veikėjais, jei tų veikėjų nepažins. Todėl į įdomų ir egzotišką praėjusio amžiaus pirmą dešimtmetį garine laiko mašina nukeliavo visos labiausiai nuvalkiotos aktualijos iš atsibodusio mūsų amžiaus – jeigu skaitytojas per paskutinius dvidešimt metų bent kartą turėjo garbę paklaidžioti sostinės gatvėmis, „Vilko valandos“ puslapiuose garantuotai ras ką nors matyto ir nepatinkančio.

Tiesa, kiek kitaip romane veikia istorinės asmenybės, tačiau rezultatas toks pat. Girdėjot reklaminį lozungą, kad knygoje sutiksime keletą žinomų barzdotų dėdžių? Nuliūdinsiu, bet tai tik reklaminis lozungas. Knygos veikėjas Jonas Basanavičius lygiai taip pat galėjo būti Petru Plikanavičiumi, Antanu Nuoganavičiumi arba bet kokia kita išgalvota asmenybe, ir nič nieko nebūtų pasikeitę. Iš istorijos pasiskolintas tik garsus vardas, o apie tai, kuo jis galėtų būti naudingas knygai, nesusimąstyta. Išskyrus reklamą, žinoma.

Reklama

Prakalbus apie ją, grįžtam pačio pagrindinio, didžiausio ir pikčiausio knygos aspekto. Taip, visas romanas nuo pat pavadinimo yra gamintas galvojant apie komerciją. O ko jūs tikėjotės? Geri dailininkai iliustracijų šiais laikais nekuria tam, kad padailintų knygą – iliustracijos kuriamos, kad gražiai atrodytų atsiverstos knygyne, užkabintų skaitytoją išvaizdumu, kraupumu ir žalvarinėmis rankenėlėmis. Visoje knygoje – keturi puslapiai komiksų, idant būtų užganėdinti šio žanro mėgėjai, taip pat tuzinas gan kokybiškų grafikos darbų  a la nepilnamečio goto piešimo sąsiuvinis, kad būtų ką atsiversti knygyne, ir keli tušti puslapiai – taip taip, visiškai tušti puslapiai – prieš kiekvieno (!) skyrelio (skyreliai čia brauniški, kąsnio ilgumo) pradžią, matyt, kad  būtų  kur pasižymėti pastabas. Oi, atleiskit – pastabų žymėtis neišeis, kažkas tuos tuščius puslapius uždengė surūdijusios skardos tekstūromis. Juk kuo knyga storesnė, tuo solidžiau atrodo, o kilometrinių paraščių ir milžiniškų tarpų tarp eilučių šiais laikais jau nebepakanka.

Dar labiau, nei popieriaus švaistymas, erzina knygą netyčia atsivertusiems penkiamečiams skirtos autoriaus pastabos. Romano pabaigoje yra trumpas sąvokų žodynėlis, kur paaiškinami visi neįprastesni žodžiai – antrą kartą, nes pačiame romane tie žodžiai irgi aiškinami, dažniausiai dialoguose tarp staiga sukvailėjusių veikėjų. Knygos pradžioje yra scenarijaus stiliaus sąrašas, kur pristatomi svarbiausi veikiantieji asmenys – irgi antrą kartą, nes tie patys veikėjai pristatomi ir pačiame romane. Viską vainikuoja autoriaus žodis, kur gerbiamas A.Tapinas – nejuokauju – įspėja skaitytoją, jog knyga – fantastinė. O tai tau, žinok, pamatęs dantračius ir drobines skraidykles ant viršelio pamaniau, kad čia – mechanikos vadovėlis.

Viena vertus, visas šitas balastas irgi kuria atmosferą, padeda įsitraukti į knygos pasaulį. Bet kita vertus – jis begėdiškai išpučia apimtį ir kainą, kartais tiesiog trukdo skaityti, svarbiausia – atitraukia dėmesį nuo pačio romano, daro jį ne tiek knyga, kiek vizualiu potyriu. Ne, šis paskutinis punktas nėra priekaištas, šiandieninėje visuomenėje tai padeda suvilioti auditoriją, kažkam tokios detalės, matyt, patinka. Skonio reikalas.

Išsamesnę recenziją galite perskaityti žurnale „Fi“ nr. 4
(parsisiųsti iš čia http://fi.iliuzija.net/pdf/Fi4.pdf )
2013-05-12
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 360
Kodas: ISBN 978-6090-10-890-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-15 23:21
sesė mėta
Recenziją perskaičiau su malonumu, bet knygos skaityti tai vis dar nesinori :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-11 22:30
Laukinė Obelis
Griežtai kritiškas, bet blaivas žvilgsnis į knygą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-18 14:26
Haldir
Knygą aš vertinu 5/10 maksimum. Jei miestas būtų buvęs ne Vilnius, o koks Tbilisis nebūčiau perskaitęs net iki galo. Tokia nuobodybė, ajajaj :(
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-12 15:51
Marquise
"rasinių stereotipų atstovai. Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai saliutuoja" -> hmm, rasinių? :)

Kodėl visos recenzijos nekėlėt? Ai, pala - naudojatės Tapino metodais? Suintriguoti ir prisivilioti. Teisingai, teikia pasiimti iš knygos tai, kas geriausia, net jei tai reklama ;)

Labai smagi knygos apžvalga, kaži, ar iš pačio veikalo būtų tiek malonumo :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-12 10:56
Meškiukas
Kol kas tiksliausia recenzija, kokią tik galima surasti plačiajame internete. O ieškojau ilgai, kol galų gale perskaičiau knygą, nežinodamas ar tai tik didelis reklaminis pokštas ar tikrai genijus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą