Vila „Edelveisas“

Rašytojai miršta, todėl gyvenimas gražus


„Tyto alba“, liūdnai pagarsėjusi demoniškomis sutartimis „iki grabo lentos“ (R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė), ir toliau neatsisako mefistofeliškų užmačių. Žvelgiant į leidyklos naujo sezono (2007–2008) „portfolio“, įmanu manyti, kad savo faustiškas sieleles jai pardavė trys nauji lietuvių literatūrinės padangtės žvaigždūnai – D. Jazukevičiūtė, K. Navakas ir S. Poisson. Leidykla prekiauja ne tik esamų ir būsimų miruolių žodžiais, užrašytais dar nesulaukus žilo plauko, bet ir sidabrinėmis gijomis, varinėmis raukšlėmis bei mergautinėmis pavardėmis pasipuošusių senjorų išmintimi. Ilgalaikes (?) sutartis pasirašė bene garsiausia Lietuvos „liaudies daktarė“ Filomena Taunytė, bene trivialiausiai šiandien vertinamo sovietinio „mastodonto“ dukrelė Rita Baltušytė ir beveik niekam nežinoma, bet dideles kūrybines ambicijas puoselėjanti slaugė, turinti aukštąjį filologinį išsilavinimą, – Janina Survilaitė. Pastaroji man pasirodė įdomiausia, tad apie ją ir šnektelsiu.

Keistas tas mūsų beprotiškas pasaulis su ironiškai besikartojančiais istorijos ciklais! Prieš gerą pusšimtį metų lietuviai buvo per prievartą kalinami vokiečių konclageriuose ir anglų „dipukų“ stovyklose, o šiandien savo noru prašosi uždaromi į „darbo ir poilsio stovyklas“ Šveicarijoje ir Airijoje. J. Survilaitė pasitraukė į užsienį per patį tautinės psichozės įkarštį – 1991 m. Buvusi Klaipėdos universiteto dėstytoja pasiprašė ne politinio, o „meilės“ prieglobsčio – ištekėjo už šveicaro, tapo senukų prieglaudos slauge ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininke.

Kad ir kaip būtų keista, šį kartą knygos anotacija beveik nemeluoja – autorės opusas tikrai primena B. Sruogos „Dievų mišką“: makabriškas juokas krematoriumo paunksnėje, ironiškas triūsas prie lavonų konvejerio, graudžiai juokinga gyvųjų ir mirusiųjų „Mitleid“ – bendra kančia. Viskas taip, tačiau aukštojo filologinio ir žemojo medicininio sluoksnio atstovė idėjiškai šauna pro šalį B. Sruogos „klipatėlėms“ prilygindama „daržovėmis“ tapusius milijonierius. Juk, tiesą sakant, tikrieji kaliniai yra ne šitie pusgyviai turtuoliai, o po jų išmatas besiturškianti daugiatautė „gastarbaiterių“ armija...

Viskas būtų lyg ir nieko – kažkas tarp B. Sruogos farso ir G. Dauguvietytės plepalų – ypač skaitant pirmąjį šimtą puslapių. Tačiau sveika ironija ir nihilistiškas medicininis humoras greit paskęsta paaugliškai idiotiškuose autorės aikčiojimuose apie gyvenimo grožį ir prasmę. Ji, matote, po pagalve slepia kvailą Viktoro Franklio brošiūrą „Žmogus ieško prasmės“ ir mergaitiškai krykštaudama nuolat ją skaito bei cituoja. Ir kuo toliau, tuo labiau knyga darosi šleikščiai panaši į niekaip nesibaigiantį Katalikų bažnyčios idėjinį filmuką Nr. 1 – Roberto Benigni „Gyvenimas yra gražus“. Nieko nepadarysi – senukai ir paaugliai savotiškai panašūs, nes jie primena linksmus ir gyvenimo pilnatve besidžiaugiančius žydus Holokausto metu...

J. Survilaitės romanas – šiukštu ne „Dievų miško“ epigonas ir net ne pseudoįvykis, kurį lietuvių literatūroje galima pavadinti reiškiniu ar reiškinėliu. Tai dar viena brošiūra, per jėgą peršanti vulgariojo didaktinio humanizmo idėjas. Ji skirta visiems „superpozityviai“ mąstantiems tautiečiams, į kurių nekrologus norėtųsi įrašyti vienintelį sakinį: „Jis numirė prasmingai.“