Vieversiui ir kraujažolei

Henrikas Algis Čigriejus išleido septynis poezijos ir keturis novelių rinkinius. Naujausia poezijos knyga „Vieversiui ir kraujažolei“ – aštuntoji. Nuo eilėraščių knygos – „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“ praėjo dešimt metų. Per juos H. A. Čigriejus atsiskleidė ir kaip puikus novelių meistras. Ankstesnių eilėraščių rinkinių pavadinimai byloja apie laiko tėkmę, artimą ir amžiną ryšį su gamta: „Metų šviesos“ (1971), „Nedylanti lauko delčia“ (1977), „Dangus, rytas ir vakaras“ (1981), „Rudenio žiedai“ (1985), „Baltojo alksnio sodinimas“ (1988), „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“ (1994).

Peržvelgę eilėraščių rinkinius, nepastebėsime ryškios motyvų kaitos. Nebent tik intonacijų, skambesio. Esmingesnių būties laikinumo refleksijų.

Čigriejaus poezija motyvais, kalbėjimo intonacijomis – „tradiciška“: ieškanti intymaus santykio, dialogo su kasdienybe, aplinka, gamta. V. Daujotytės žodžiais, „jo tradicijos atšaka labiau eina per biržiečius, per folklorinę „alaus poetiką“, per Kazį Binkį, Joną Meką, per jų vaizdinį daiktiškumą, ironiškesnę atodairą, kartu išlaikant ir eleginės nuotaikos atšvaitą“.
Šį rinkinį sudaro keturios dalys, kuriose atskleidžiama cikliška – metų laikų – tėkmė.

Pirmajame ir antrajame skyriuje erdvė ypač plati – debesų, pievų, o trečiajame ir ketvirtajame ji „susiaurėja“, dėmesys labiau sutelkiamas į namų erdvę.

Jau pirmasis eilėraštis – savotiškas viso rinkinio temų, intonacijų raktas. Pradžia – nerūpestingas, „binkiškų“ intonacijų tonas, nuorodos į dangų, pavasario debesis („nagi palėk po padange – va debesys lekia./ Na pabandyk – lekia vėjas ir vaikas“, 8) ir pabaiga – lyg netikėtas memento mori („viskas viskas praeis. Nebereiks. Nebejaudins,/ Išsinarplios ir kojos iš pinklių“, 8) – kviečia sunerimti, suklusti.

Svarbiausi eilėraščių objektai – nerūpestingos kasdienybės, regimos tarsi vaiko akimis, „nuotykiai“, mažytės istorijėlės, ir komiškos, ir graudžios:

Eina žmogus sau per lauką, prisivalgęs
virtinių.
Ir vis apsidairo, ir vis uždainuoja.
Jam atitaria balų baublys,
Brūkšt per basą jam koją
Šaparėlis gudrus iš purvynės.
„V a s a r a p o l i e t a u s“, 32

Subjektas nesislepia, nesimaskuoja ir nemaištauja. Bando įsiterpti į gyvenimo pagal gamtos ritmą ciklą: eilėraščio aš neturi jokių savo reikšmingumo iliuzijų ir visažinystės pozų. Anot V.Kubiliaus, tai „tylus mažo žmogelio balsas, norįs būti gimtųjų laukų erdvėje“.

Daugelis eilėraščių prisotinti ironijos (tai rodo vien pavadinimai, pvz., „Baisingai proziškas eilėraštis“), nekalto šaipymosi iš savęs: „Mano pati patvory prisiplėšė dilgynių,/ Mat vaistų jai reikia (dabar nebežino rankas kur bekišti) (...) Kaip džiovinam žolyną? Liepžiedžiai džius tai ant knygų lentynų,/ Na o dilgės ant laikraščių ir ant grindų (...) Ir ateina naktis, ir sapnuoju aš liepas,/Traukiu godžiai jų kvapą...į patvorį tiesiai nuvirtęs...“, 43).

Žaisminga „sizifiška“ autoironija akivaizdi eilėraštyje „Traukiniui nuvažiavus 1–2“:

Lekia žmogus paskui traukinį, kurs jau
greitėja,
Dusdamas rėkia: palauk! Nors ir žino
(ne vaikas) –
Išjudėję laiku traukiniai nesustoja,
Šveikas koksai nebent stabdį
patrauktų.
Kur Šveikas?!
„T r a u k i n i u i n u v a ž i a v u s – 1“, 44

Vienintelė „paguoda“ pavėlavus, išreikšta kiek tiesmuku kreipiniu, – gamta, kurioje neegzistuoja laiko ribos, kuri „atvira dialogui“. Tai savotiška „mažutėlių“ išmintis:

Liaukis, žmogau, juokint rimtą pasaulį,
Paėjėk toliau, leiski širdžiai nurimti,
Sėsk į pagriovį, kur pašvyluos
tau pelynas
Ir tavęs pažiūrėt nusileis koks paukštis.

O pats pažiūrėki į dangų – į debesio
dūmą.
Jį vaikos tik raganos baltos ant
šluotų – –
Ir pratarsiu aš tau – ak, patirki
smagumą –
Imt, kur galvojai, ir nenuvažiuoti.
„T r a u k i n i u i n u v a ž i a v u s – 1“, 44

Žodžių žaismės nestokoja ir eilėraštis „Chanson d‘automne“, rudenio vaizdas piešiamas vien tik iš tašku atskirtų daiktavardžių – savotiškų rudenio peizažo elementų:

Balos. Dangus. Varnos. Šuniukas.
Kaštonai. Dūmai. Seniukai. Pupelės (...)
Gervės. Gaidžiai. Žąsys. Giesmynas.
Jurginai. Bulvienė. Avelės. Miežiena (...)
„C h a n s o n d‘ a u t o m n e“, 69

Visuose eilėraščiuose ataidi gyvenimo laikinumo jutimas. Tai – kaip skausmo, kančios neišvengiamybė, tam tikra dviejų polių pusiausvyra:

Balsas Dievo paukštelio skaidrus,
akmenėlis po kojom, teisybė, aštrus
(...) O lemtis – mūsų močia, lemtis
maloninga:
Mums visiems tik p o v i s k o – šliūpt
žvyro.
„A p i e k ą j i n a i m ą s t o (...)“, 16

Mirtis ir gyvenimas – tarsi skirtingi vieno ciklo poliai, tarp kurių visada turi išlikti pusiausvyra. Vienuose eilėraščiuose ši pusiausvyra perteikiama neišsakytais žodžiais, kitur – tiesmukiau: „šoka vaikiūkštis ant vienos kojos,/ Juokiasi senis mirties patale“ (34).

Dažnas dangaus „gyventojų“ – paukščių, ypač varnų, karvelių, vaizdinys, keliaujančių debesų, angelo motyvas: „daug laiko nereiks, ir jau būsim nelyginant paukščiai“ (25). Paukščiai – lyg anapusybės, mirties ženklas: „Bepročių pasauly jai rodos – svarbiausia/ Paukščių lengvų, vien tik tų teisingumo žiūrėti,/ Paukščių, kur dairos, pabeldę į karstą“ (35). (Ir knygos iliustratorius Romas Orantas paukščio motyvą pasirenka, matyt, neatsitiktinai. Jo lakoniškų, apibendrintų formų „paukščiai“ keliaprasmiai – tai lyg skubantys debesys, lyg pabirusios pirkios sienojų atplaišos.)

Harmoningos būties, kuri siejasi su gyvenimu sodžiuje, praradimo „aimana“ aidi beveik visuose Čigriejaus rinkiniuose:

O kad žinotum, kaip aš norėčiau
Šventos ramybės (...)
Tėviškėj būti tokia dar galėtų,
Gal dar galėtų, bet kad užartas
Ne tėvo žagre ir ne tėvo akėčiom
Apakėtas tas kraštas
„S v e č i u o s e p a s k a l v į“, 38

Kai kurie eilėraščiai nesuvaldomo mistinio gaivališkumo, gyvybės pulso pajauta primena S. Gedos poeziją. Pvz., eilėraštį „Sutvėrimėliai galvose ir kišenėse. I – II“:

Kur balti debesynai – juk būtų pats
laikas
Panardyt po juos, o paskui ir po pievas,
Kol neužmintų koks veršis ar vaikas,
Ar kokia moteriškė, ar Dievas
„S u t v ė r i m ė l i a i g a l v o s e i r k i š e n ė s e. I“, 41

Seni namai prie pievos, betgi prisiminti,
Kur link boružė skrido, nors tu galą
gauki,
Nebegaliu! Kur bežvelgiu, ten dangūs.
Ir nežinia, ar pievoj rytą mirsiu.
„S u t v ė r i m ė l i a i g a l v o s e i r k i š e n ė s e. II“, 42

Čigriejaus poezija nestokoja epinių elementų: eilėraštis – lyg neskubrus pasakojimas, šnekos intonacijomis paįvairintas pokalbis su savimi:

Tu tik žiūrėki – laukai jau pabalę,
Už rugių Antaniuko kepurė lyg ta
kurapkėlė,
Vanagai skersakiuoja į ją, bet nunešti
nedrįsta,
Nors ir šiurpiai tie paukščiai suįžūlėję.

Kaitra, bet kai debesį plėšys griaustinis,
Veršeliui bus laimės, avytei bus
džiaugsmo,
O tu, kurs ne kvėša esi, net kaip reik
apsitrynęs,
Tu kažko begaliniai gailausi.
„V a s a r a y r a v a s a r a“, 28

Kaip teigia K.Nastopka, „šnekamosios kalbos atspalvį ryškina tarminės deminutyvų formos“, biržietiškos tarmės, buities atgarsiai. Šnekos intonacijomis Čigriejaus eilės primena proziškus Alb. Žukausko posmus.

Čigriejaus eilėraščių kalboje nestinga kalbos žaidimų – daug vaizdžių naujadarų. Daug nutylėjimų, nėra drastiškų vaizdų. Skaudūs dalykai, pasitelkus mažybines formas, deminutyvus, dažnai „sušvelninami“, lyg juokais verčiami nereikšmingais objektais:

Ant plauko kirvelis – tasai jau vengia
Net sukosėt per garsiai.
Mat gali nuginti
Sparnus nuo palangės.
„R y t a s“, 29

K. Nastopkos žodžiais, „kūrybiška kalbos vartosena atgaivina frazeologizmo arba metaforinio pasakymo „vidinę formą“. Nors yra ir ypač „lengvų“, „išgrynintų“, lakoniškų, primenančių savotiškas miniatiūras eilėraščių (pvz., „Rudeniop žydintys augalai“, 66; „Gervė“, 72):

Gervė ieško migloj savo rudenio.
Kur jį berasi – šitas jau kitas ruduo,
Argi to nežinojai?
Štai jau vėsta nuo mūsų senieji draugai,
O naujų neberandam,
Verksne tu mano pilkoji.
„G e r v ė“, 72

Čigriejaus įvaizdžiai, leksika, liudija akivaizdų ryšį su K. Donelaičio „Metų laikais“. Beatkopianti saulelė čia virsta „didžiuoju šviesylu“. Ypač dažnos donelaitiškos šnekos intonacijos: „Apdainuodamas žvirblius, aš garbinu Dievą,/ Tai va kokia mano tarnystė – – –/ Žioplos avys, pabirę po baltąją pievą,/ Mokėjo, berods, tik nuklysti“ (97); „su raganom irgi baidyklėm daugiau nesiėsiu:/ Tuščias tai darbas – jos turi leidimą/ Būti nenugalėtos,/ Ir tas popierėlis/ Pasirašytas / Tokio likimo“ (108).

Epiškos kalbos sodrumas, šnekos intonacijos, buities aprašymas, būties „įrėminimas“ metų cikle primena J. Meko „Semeniškių idiles“.

Kai kur kalbos šiurkštumas artimas binkiškoms intonacijoms:

Didysis šviesylas, žibintų žibintas,
Pasibaigė mistikos,
o toksai

Žmogynas dar laukia iš varnos
paguodos
„V a i l ė k i t e, v a r n o s (...)“, 9

Etnografinėse H.Čigriejaus poezijos realijose, motyvuose galima atpažinti panašios kartos poetų – V. P. Bložės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, V. Skripkos kūrybos atbalsius.
Intymia gamtos pajauta Čigriejaus poezija artima A. Bernotui, J. Degutytei. Tik pastarosios eilėse tas santykis lyriškesnis, intymesnis, o Čigriejaus – žaismingesnis, epiškesnis.
Dialogas žaismingas, ne tik su gamta, bet ir su kultūros vardų – Donelaičio, Strazdo, Binkio – atminimu:

Aukštame aukštame aukštame danguje
Strazdo vieno (Antano?) sparnai.
Ar matai?
„B i n k i š k a s t r o f a“, 82

Nereti ir tautosakos intarpai, intonacijos: „Ant ožiuko ragelių balti/ Mėnesėliai tekėjo“ (105).
Eilėraštis „Metų laikai ir mėnuliai“ žaismingai „vainikuoja“ metų ciklą. Visą ciklą vienija praeinamybės, mirties leitmotyvas, debesų, paukščių įvaizdžiai.

Įdomiai susilieja baltiškoji ir krikščioniškoji pasaulėjauta: lyg iš Ekleziasto skamba mintys apie būties trapumą, kurias „užglaisto“ amžino gyvybės ciklo pajauta. Subjektas organiškai susijęs su aplinka, ją savotiškai atspindi.

Kai kuriuose eilėraščiuose gal per daug plepėjimo, tuščiažodžiavimo, banalios buities aprašų. Bet tai – šio poeto individualybės ženklas, gal ir „stiprybė“.

Apskritai šis H. A. Čigriejaus poezijos rinkinys išsiskiria leksikos (šiurkštokos ir deminutyvinės, tylos pauzių ir „plepėjimo“), įvaizdžių (gyvasties, mirties) ir struktūros derme.