Viešbutis

Kai pižoniškojo Dmitrijaus Nagijevo žurnalistas kartą paklausė, kokią knygą šis skaito, rusų akorius ir TV laidų vedėjas atsakė: „Labai nemėgtu pokalbių apie knygas. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Guliu ir skaitau gerą knygą, nekvailą. Vienoje vietoje nusišypsau, kitoje nusijuokiu, randu patvirtinimą savo mintims arba mintyse pasiginčiju su autoriumi, ir staiga man parodo interviu kokio nors visai silpno aktoriaus: matau, ant jo stalo guli ta pati knyga. Suprantu, kad pakliuvau mados įtakon. Man pasidaro apmaudu, kad šitas kvailelis skaito tą patį, ką ir aš, nors nė pusės nesupranta. Todėl nenorėčiau apie tai kalbėti, nes kas nors būtinai pasakys: fui, žiū, kvailelis skaito tą patį, ką ir visi. Arba priešingai – pamanyk, koks pamaiva“.

Jeigu aš būčiau D. Nagijevas ir skaityčiau Jonės Balčiūnaitės knygą „Viešbutis“, irgi pabandyčiau žurnalistams suregzti panašų atsakymo rezginį, nieku gyvu nenorėdama išduoti romano pavadinimo. Ir ne todėl, kad kitus, skaitančius šią knygą laikyčiau kvaileliais, o todėl, kad tokia laikyčiau save. Leidyklos „Versus aureus“ ariama debiutų vaga yra sveikintinas reiškinys, tačiau kodėl į auksinę liniją rikiuojant naujokų leidinius pamirštama nors truputį „paauksuoti“ patį autorių, jo biografiją, „knygografiją“ ir pan.?  Galiausiai – kodėl bent nepaprašoma autoriaus romano nugarėlėje pristatyti knygą, pristatyti save, pasisveikinti su skaitytoju ir pabandyti jam laiduoti, kad knygoje jis tikrai kažką ras arba jei neras, kad žinotų, bent ko ir kur turėjo ieškoti. Todėl, užvertus paskutinį „Viešbučio“ puslapį, ir jaučiuos kiek prasčiau nei Dmitrijus, nes skaitydama nesišypsojau, nesijuokiau, neradau patvirtinimo savo mintims, o ir nesiginčijau mintyse su autoriumi. Tiesą sakant, jo gerai net nepažinau, kaip ir jo viešbučio.

Iki J. Balčiūnaitės „Viešbučio“ pažinojau kitus du – mistiškąjį, demoniškąjį Stepheno Kingo viešbutį „Švytėjime“, įsiurbdavusį į save nelaimėlius priklydėlius, ir juodai baltą 1932-ųjų „Grand Hotelį“ (rež. E. Guldingo juosta) su pavargusia ir įsimylėjusia Gretos Garbo balerina Gruzinskaja, apsivogusiu baronu, mirtinu ligoniu, nusitaikiusiu į Paryžių, ir galva linguojančiu daktaru, įdėmiai stebinčiu viešbutį ir jame verdančias aistras: „Žmonės ateina į viešbutį ir išeina, bet nieko nevyksta“.

Nors vieno rimtesnio demono arba nors vienos gyvenimiškesnės kibirkšties pritrūko lietuviškajam viešbučiui. Autorė kiek beviltiškai bando įteigti, jog josios „viešbutis – tai miniatiūrinė planeta, apie kurią sukasi ne tik malonus klientų gyvenimas. (...) Romanas „Viešbutis“ visa savo esme protestuoja prieš realybę, kur absurdiškos gyvenimo situacijos galingesnės už individo pastangas joms pasipriešinti“. Minėtam rimtesniam demonui arba žmogiškesnei aistrai kelią labiausiai pastoja tam tikras susikoncentravimas į viešbučio „fasadą“. Gana greitai pagreitį gyjanti (ir jo neprarandanti) siužetinė linija yra per kietai apkamšyta skiautinių antklode, sudurstyta iš „Panoramos“ naujienų (leitenantas Eduardas Tuomas išvyksta į karą Irake), „Bėdų turgaus“ (jauna šeima neturi kur gyventi), „Abipus sienos“ (pagrindinis viešbučio klientas Goga verčiasi žmonių prekyba) skiaučių, silpnai sudygsniuotų itin naivios pagrindinės herojės Karolinos paveikslo siūlu. J. Balčiūnaitės viešbutis su visais savo gyventojais tirpste ištirpsta svetimų holivudinių įvaizdžių jūroje (Eduardo – Rembo kerštas, Karolinos – puolusio angelo likimas, Gogos – Krikštatėvio triumfas ir t.t.) ir, deja, nebeišnyra iš jos.

Kai į knygą apie viešbutį pats viešbutis tarsi pamiršta užsukti, nori nenori seki D. Nagijevo pavyzdžiu ir negarsini niekam aplink, kokią knygą ką tik skaitei.