Vienišėja

Išganingi (ir negi mirtingi?) Goethes Fausto žodžiai (poetas turi žodį subrandinti, nešioti jį daug metų savyje; kas auksu žiba, ryt...), rodos, netenka prasmės. Prieš metus pasirodė pirmoji Enrikos Striogaitės knyga, šiemet – jau antroji1 . Penkiasdešimt aštuoni eilėraščiai, tiražas – pusė tūkstančio, leidimą rėmė Kultūros ministerija. Tiesa, dar neaišku, ar jie visi eilėraščiai. Vieną skyrių autorė taip ir pavadina – „neparašyti eilėraščiai“, nors jie gal net labiau už kitus parašyti. Ypač paskutinis:

kur beeičiau
neparašyti eilėraščiai
užkastų katinėlių balsais kniaukia

kartais išsikasu vieną
pienu pagirdau
jaukiai pavakarojame

paskui vėl užkasu

(p. 71)

Z. Freudas tikrai turėtų ką pasakyti ne tik apie šį, bet ir apie kitus E. Striogaitės tekstus. Ir ypač apie tą neparašytųjų ar nužudytųjų skyrelį, kuriame glūdi visa autorės kūrybinė galia, moters stichiškas vitališkumas, aistringas troškimas išsilaisvinti ir mylėti. Clarissa Pinkola Esté tokias aistras įvardytų kaip prigimtinę laisvę, laukinės moters archetipą, La Loba – Vilkę: „kažkas už lango suriko gal aš / truputį netekus proto“ (p. 15). „Eilėraščio“ atkasimas ir vėl užkasimas yra tarsi slaptas magiškas ritualas. Tokie sakralūs, moteriškai šventi procesai vyksta gamtoje, dažniausiai naktimis, todėl ryški gamtos ir kultūros skirtis. Kitu laiku ir kitoje vietoje laukinė prigimtis yra užgniaužiama: „sūnų atgal į pilvą susigrūsiu“ (p. 67); „rytoj grįšiu iš kaimo / mane pasitiks miestas / kas jam tas žiogas / įstrigęs mano bamboje“ (p. 63). Bet ji vis tiek prasiveržia. Skyrelis „kas vakarą“ skirtas sukultūrintam arbatos gėrimo procesui. Džiovintos žolelės ir iš ,,babučių“ atėjusi gėrimo tradicija yra tarsi nebyli ekstaziška giesmė, prikelianti ir priverčianti išeiti: „išeinu / garuojančios arbatos puodelį / padėjusi ant pagalvio“ (p. 37). Instinktyvioji prigimtis glūdi ir tokiuose iš pirmo žvilgsnio paprastuose, buitiniuose, fiziologinių poreikių patenkinimo veiksmuose:

(...) nuo žvėriško alkio mašinose drebėdama

jei gyva sveika pareisiu
išsivirsiu kietai kiaušinį
ir suvalgysiu
sviesto storai storai
ant duonos užsitepusi

(p. 66)

Esmė – kiaušinyje. Tai ir gyvybė, ir jame užkoduota informacija. C. P. Esté rašo, kad žinių bei išminties šaltinis glūdi moters kiaušidėse, kuriose, kaip byloja legendos, sukauptos sėklos, teikiančios kūrybinės galios. Žinoma, tokios asociacijos gali būti visai atsitiktinės. Arba ne – giliai užkoduotos pasąmonėje.

Eilėraščio subjektas net šizofreniškai susidvejina, tačiau tai ne įprastas kūno ir sielos dualizmas, bet pačios asmenybės, jos būsenų kooptacija su visais ego ir libido proveržiais: „mano miegas jau eina miegoti / ir matau kaip tyliai atsigula / mano siela dar glosto paklodę / aš – prasilenkiu // kvepalais nėriniais šlapio sniego“ (p. 21). „Aš“ klaidžioja naktimis, prieš aušrą, kai nesimiega: „miegosiu / šią aklinai tamsią naktį / karvei ant nugaros“ (p. 61). Jis klaidžioja už lango, tuo tarpu kažkas (miegas, siela) lieka viduje, atsiskiria. Tokį išsiskaidymą liudija ir E. Striogaitės mėgstamos rašyti trumpos, dramatinės įtampos kupinos pjesės, kurių personažai iš esmės yra vienas asmuo, pakeltas kvadratu arba kubu.

Įdomiausia, kad išeinantis yra kūnas, o ne siela, nes tik kūnas yra tikrasis moteriškumo ir laukinės prigimties reprezentantas. Ypač šokantis kūnas, o taip vadinasi vienas iš knygos skyrelių. Kūnas yra gyvybiškai įcentrinantis kalbą. Laukinės moters archetipas, pasak C. P. Estés, skatina sapnų, aistrų ir poezijos kalbą. Jos pradmuo glūdi žemėje ir vandenyje, jos laikas yra belaikis. Ji gyvena visur ir tarp visų – tai pasaulis tarp dviejų pasaulių, upė, kuri teka po upe. O svarbiausia – ji ten, iš kur atsiranda kalba.

Sniego ir vandens įvaizdžių E. Striogaitės poezijoje gausu. Subtilus metaforų junglumas – sniego ir miego, vandens ir tekėjimo asociacijos. Esama ir neegzistuojančio laiko (pvz., gruodžio trisdešimt antra), ir tautosakos motyvų. Nemaža visokių laukinių gyvių ir augalų įvardijimų, išvardijimų – vėlgi magiško žiniuonystės ritualo. Būtent tarp žemės gyvių ieškoma savęs:

gulėjau žolėje nuoga per visą naktį
mano kūnu ropojo ir šliaužė
vorai skruzdėlės jonvabalių vikšrai
elniaragiai nežinomos gličios lervos –
norėjau prisiminti kas buvau anksčiau

užšoko žiogas man ant pilvo...
buvau princesė tėvų numylėtinė mylėjau
    kodėl gi
nukirto man galvą

(p. 60)

Paskutinės šio eilėraščio eilutės turi ir tekstinių, tiksliau, intertekstinių aliuzijų, todėl eilėraštyje kuriamas ir žaidybinis sceniškumas. Eilėraščių subjekto kūnas aitrus ir jautrus, skaudantis ir kraujuojantis, ekspresyviai suaugantis su gamtos stichijomis, galiausiai ir pats esantis ta stichija („mano veidu veidu kaltės / vaikščioja žmonės“, p. 22). Tai kūnas vienu metu ir žmogaus, ir kalbos – gamtos ir kultūros. Todėl E. Striogaitės poezija net šiek tiek aistiška (pvz., „nužudyti eilėraštį“). Aistiška ir dėl minėto sceniškumo, ir gamtos antropomorfizavimo. Gal autorė pretenduoja į klasiko premiją? Esama ir tiesioginių „pasikalbėjimų“, pvz., su D. Kajoko tekstais.

Pastaruoju metu moterų poezijoje daug kas pradeda kartotis: daug kūno, kasdienybės ritualų, veiksmų įprasminimo ir dar daugiau vienatvės, kurią liudija ir E. Striogaitės knygos skyrių pavadinimai. O viršelyje vienišėja ir pati autorė. F. Nietzsches kulto apoteozė, ar kas? Ne veltui filosofas vienatvei suteikė odos pavidalą. Nusisegti odą mėgsta ir E. Striogaitės lyrinė herojė:

savo odą slepiu po drabužiais
o po oda slepiu savo kraują
gal ne kraujas ten šimtas boružių
su manim dieną naktį kariauja
palieku kartais odą lovoje
išeinu krauju apsisiautus
dėviu karališką šlovę
(sakinio skliaustuos)

(„Nauji karaliaus drabužiai“, p. 10)

Poetiškumą lemia turinio nukreiptumas į pačią kalbą. Kraujas ir šimtas boružių – tai pačios kalbos metafora: visas eilėraštis virtęs metafora kalbos skliaustuose. Autorė „operuoja“ žodžio galia. Ir žodis tampa kūnu. E. Striogaitės eilėraščiams aktualus ne pats vienatvės faktas, vienišėja – tai būsena, procesas, panašus į pirmosios autorės knygos „Lyja“ leitmotyvą – lietų. Subjektas išganingai ir konceptualiai vienišėja, išeina, klajoja ir skaidosi. Tokia plavinėjanti vėliška būsena.

Skvarbus žvilgsnis į paprastam mirtingajam nesuvokiamą, uždraustą pasaulį, į pasaulį tarp pasaulių, į erdvę, kur įmanoma viskas ir kur niekuo nesistebima. Šiam pasauliui išvysti reikalinga žvilgsnio transformacija. Autorei kartais ji pavyksta:

mano akys pušies pavėsy
kala sau pasėdėti suolelį
kai pavargsiu žiūrėti prisėsiu
palei nukirstą kelią

(p. 17)

Yra pušis ar nėra pušies? Žvilgsnio galia – iš pušies nukalti suolelį. Žvilgsnis sugeba kurti, suteikti virtualiam daikto atspindžiui materialų pavidalą, kad sąmonės atspindys, idėja galėtų egzistuoti per se. Subjektas išeina, o „prieangyje / liko arbata / puodelio formos“ (p. 38).

Kaip pastebėjo K. Navakas, tai poezija, kuri „moka nervinti“. Nes ji leidžia skaitytojui žvilgtelėti į pasaulį tarp pasaulių, bet ne visi eilėraščiai tokie įtaigūs. Kai kuriuos tekstus norėtųsi užkasti. Kai kuriuos dar pagirdyti. Nemažai tekstų rimuoti, jiems perskaityti reikia kito kvėpavimo, idant nepritrūktų oro, nes paskutinėms posmų eilutėms autorei kažkodėl pritrūksta žodžių, o vietomis ir didesnio estetinės minties koncentruotumo. Pavyzdžiui, graži pradžia: „jei nesislėpčiau pasislėptum tu / sakyčiau tuščia jo, to avietyno“ (p. 43), bet pabaiga nuvilia.

Kartais prasmė paskęsta priverstiniame rime: „bet į žemę sugrįžę ar galėjo jie susigerti (...) o tu buvai šulinio kartis“ (p. 42). Vietomis per daug metaforų ir išskydusių abstraktybių, kurios pačios savaime dar nėra poezija.

Stiprioji autorės vieta – kai kažkas iš tiesų iki galo neparašyta ir nepasakyta, nors tokio teksto forma yra išbaigta. Pavyzdžiui, visiškai išbaigtas ir parašytas eilėraštis „moteris ir vyras“, priklausantis „neparašytų eilėraščių“ skyreliui. Tekstas apie meilę, tačiau apie nepasakytą meilę. Apie gražią jos galimybę. Taigi yra tokių tekstų, kuriuos būtų labai gaila užkasti. Tikriausiai yra ir tokių, kurie dar tūno giliai žemėje, tačiau Enrika Striogaitė instinktyviai žino, kurioje vietoje smeigti kastuvą. Nors veikiausiai juos išrausia rankomis...