Vidutinio amžiaus moters vieši prisipažinimai

Padavė knygą ir pasakė, kad bus juokinga. Na, arba aš nebežinau, kas yra juokinga, arba jie suklydo taip sakydami...

Pradžioje tai buvo gyvenimas - su savo ydomis, nelaimėmis, džiaugsmais ir žmonėmis. Paskui tai išaugo į straipsnius “The Magazine” žurnale. Pagaliau pasirodė knyga, kurioje sudėti straipsniai, pasirodę per aštuonerius metus. Surinkti įdomiausi, dramatiškiausi, o gal ir šmaikščiausi. Skaitai ir galvoji, o kodėl mes visi netampame etatiniais tokių straipsnių rašytojais žurnalams? Papasakoti, kas įvyko namuose ar kelionės metu, galime kiekvienas iš mūsų. Tik kiekvienas - pagal savo ištvirkimo laipsnį. Kas dramatiškai, kas su humoru, kas siaubo filmo scenarijaus pavidalu. Tie patys dalykai gali būti parodyti skirtingai.

Niekas kitas taip mūsų nelinksmina, kaip mūsų pačių gyvenimas. Ir pasirodo, kad apie tai galima pasakoti visam pasauliui. Sju Taunsend sugeba paprastus dalykus paversti linksmais, bent jau šmaikščiais, kad tikrai išspaudi minimalią šypseną.

Pas mus neįprasta kiekvieną mėnesį pirkti žurnalą tam, kad paskaityti vienos autorės skiltį, o derėtų, bet tikriausiai mes neturime tokių autorių, kurie išdrįstų parodyti savo absurdišką, kvailą, bet kartu ir visapusišką gyvenimą.

Žmonės rašo man ir klausia, iš kur aš imu idėjų. Man vis norisi atsakyti (kaip vienąkart atsakė Džonas Klizas): “Perku iš moteriškės, kuri gyvena tenai už kampo”.
Būtų gerai, kad tokia moteriškė gyventų. Aš pirmutinė prie jos durų eilės priekyje stumdyčiausi su kitais rašytojais, kuriems išsibaigė idėjos. Geriau iš karto prisipažinsiu: neturiu jokios minties, apie ką rašyti į šio mėnesio žurnalą. Diena pilka, mėnuo neypatingas, nieko įdomesnio man nenutiko, nebeturiu jokių idėjų ir apskritai nusibodau pati sau.

Taip ji pasakoja apie save, rašo apie tai, kas vyksta dabar, vyko vakar ar vyks ateityje. Tai, kas nutiko jai, jos šeimai, jos vaikams ar kaimynams. Viskas matoma ir vertinama aplinkinių. Ir vertinama, dažniausiai, teigiamai.