Vidurnakčio vaikai

Vieno geresniųjų Pasaulyje žodžių kerėtojo Salman Rushdie knyga „Vidurnakčio vaikai“, parašyta magiškojo realizmo žanru, pačiais pirmaisiais knygos puslapiais sužavi ir prikausto prie knygos. Romano sakiniais akys bėga tolyntolyntolyn, o rašytojo kuriamos siužetinės linijos – gilyngilyngilyn.

Vidurnaktis, kuomet ir pradedama ši istorija, viena pagrindinių knygos ašių, be to, romane vidurnaktis - nebūtinai gili naktis, vidurnaktis gali būti ir vidurdienį.

Matyt, buvo rytas, nors begalinio vidurnakčio tamsa tvyrojo virš kvartalo kaip rūkas...

Vidurnaktis – laikas paslaptingai konferencijai, ir tuo paros metu pagrindinis knygos herojus Salymas turi daugiausiai galių. Tiesa, tų galių turi ne tik jis vienas, bet visa karta, gimusi istorinę Indijai - Nepriklausomybės - naktį.

Skaitant knygą aiškėja: be Salymo, yra dar vienas pagrindinis knygos veikėjas – pats laikotarpis (tai būdinga magiškajam realizmui). Salymą ir laikotarpį daug kas sieja – laiko tėkmė žaizdomis ženklina juos abu. Tvarsčių mažai. Bent jau laikotarpiui tai tikrai. Bet nors ir Salymas tvarstomas daug daugiau rūpestingų tėvų pagalba, jų netekęs, atsiduria dvigubai blogesnėje padėtyje - jis eižėja, ir jam, skirtingai negu pačiam laikotarpiui, kuris virsta istorija, gresia išnykimas. Todėl Salymas, žinodamas tai, paskutinėmis gyvenimo dienomis konservuoja savo pragyventus metus, kiekvieniems metams po čatnio padažą, trisdešimt skirtingų padažų. Trisdešimt pirmas indelis tuščias, šio indelio turinį, pagal savo supratimą, paliekama užpildyti ateinančioms kartoms.  Eižėdamas Salymas tvirtai tiki, jog jų kuriami receptai savo sudėtyje turės jau mažiau liūdesio. Be to, ateinančios kartos, tarp kurių bus ir jo sūnus, galės tobulinti jau turimus trisdešimt receptų.

Mes, Nepriklausomybės vaikai, beprotiškai ir per greitai puolėme į ateitį; jis, gimęs nepaprastosios padėties laikotarpiu, bus atsargesnis, lauks tinkamos progos; bet kai ims veikti, jam atsispirti niekas nepajėgs. Jis jau stipresnis, tvirtesnis, ryžtingesnis už mane: kai jis miega, akių obuoliai po vokais nejuda. Adamas Sinajis, kelių ir nosies  vaikas, nepaklūsta (bent man taip atrodo) sapnams.

Knygą skaityti rekomenduočiau mėgstantiems romanus su įvairiomis priemaišomis: kažkiek politizuotus, su erotikos dvelksmu, magiškomis apraiškomis, filosofiniais pamastymais; autorius neatsisako ir humoro, bet rodo ir žmogaus likimą sudėtinguose gyvenimo sūkuriuose.