Vertėja

Gero kiniško patiekalo viena iš paslapčių - kelių skonių suderinamumas: rūgštaus ir saldaus, aštraus ir sūraus. Manau, kad tai ir Nicole Mones romano „Vertėja“ apie atėjūnę amerikietę, ieškančią priebėgos nuo žymios pavardės  tolimojoje Kinijoje, rašymo stilius.

Rūgštu, kai skaitome apie Kiniją - šalį, kurioje, pasak pagrindinės veikėjos, nėra paslapčių, nes beveik kiekvieną  gyventoją, ypač baltaodį, persekioja Liaudies išlaisvinimo armijos kariai, kalbama apie Kultūrinę revoliuciją, sulaužusią  žmonių likimus, apie socialinius santykius, ekonomiką.

Saldu, nes romane – net kelios meilės istorijos. Dažnai perpasakojamos vyro, nužiūrinėjančio moterį, geidulingos mintys, moters (romane tik viena veikėja moteris – amerikietė vertėja) erotinės fantazijos. Visame romane tarsi žodžiais šokamas poravimosi šokis, pagaliau romano pabaigoje laimingai pasibaigęs bent vienos poros aistringame glėbyje.

Deja, kartais per saldu, per daug melodramatiška, per daug ilgų nereikšmingų dialogų ir banalių posakių:

Ji turėjo kažką tokio, kas jį traukė, kažką moteriška ir kartu nežemiška,
Žinoma-, pasakė ji,- žiūrėdama jam į akis, draskoma širdimi,
Jo juodos akys dar ryškiau sublizgėjo ir tapo gilesnės.

Aštru, kai kabama apie Kinijos Kitas religijas, tūkstantmetinę kultūrą, apie archeologinius kasinėjimus, apie „Pekino žmogaus“ palaikų paieškas, apie sielos daiktų aukojimą. Kad būtų vaizdžiau (aštriau), knygos pradžioje yra Kinijos žemėlapis, kuriame pažymėti vietovardžiai, minimi romane.

Kartu, nes skaitant neapleido nuojauta, kad atpažinau pagrindinių veikėjų svaigią priklausomybę nuo žmonių: archeologas daktaras Adamas Spenseris nuolat galvoja apie savo sūnelį, Alisa - apie tėvo Horacijaus ligą, kinas mokslininkas Linas Šijangas - apie įsipareigojimus savo pirmajai žmonai Meijon. Alisa skaito teologo Terjano laiškus mylimajai, cituoja gražiausias eilutes, kaip varpeliai vėjuje lietuvišką tekstą nutraukia
kiniškos frazės.

Taigi atrodytų, kad leidykla „Svajonių knygos“ iškepė dar vieną įdomią “INDIGO“ serijos knygą skaitymo gurmanams. Tačiau net desertiniai prieskoniai (kiniškos frazės, šūkiai, kelios meilės istorijos) neišgelbėjo nuo paranojos, kad  kažkas prieš/už mane jau sukramtė patiekalą. Toks įspūdis kyla dėl nuolatinio komentavimo ir aiškinimo (o juk skaitytojas būtų galėjęs apie šią šalį pasiskaityti arba daryti išvadas remdamasis kontekstu) ir netikslių pasakymų (vertimo?): Ji įsivaizdavo pasaulį be jo, pasaulį, kuriame turėtų pasikliauti tik savo širdimi ir protu; Akį rėžė peiliai ir varinė viela; Su kroko spalvos vienuolio drabužiais.

Taigi knygą nurijau lengvai, tačiau organizmas toleravo ne visus skonius.

Radau knygoje ir diagnozę: Aštrus, sunkus oras atsidavė nuotekomis ir turtinga istorija..