Vėjo brolis

Rašytojas, poetas, chuliganas. Kūrėjas, fantazuotojas, girtuoklis. Mergišius, meilės dainius, buvęs zekas]. Kultinio bestselerio „Autodafė“ autorius. Trijų vaikų tėtis ir trijų žmonų buvęs vyras. Persona non grata beveik visuose Vilniaus kabakuose. Vieniems „paskutinis bitlas“, kitiems paskutinis niekšas.

Štai toks margas paukštelis šis garbaus poeto, vertėjo ir buvusio LRS funkcionieriaus V. Rudoko sūnelis. Išleidęs velniai žino kiek knygų, nes pastarąjį dešimtmetį jo nemėgsta ne tik kavinių savininkai, bet ir visų didesnių leidyklų vadai. Todėl savo kūrybą spausdina velniai žino kokiose leidyklose.

Tvirtai tvirtai sukandęs dantis ir ilgai ilgai tylėjęs (jei neskaitysime šokiruojančių bulvarinės spaudos straipsnių apie jo gyvenimo būdo ypatybes), Tomas Arūnas Rudokas prabilo vėl. Ganėtinai storu eilėraščių rinkiniu. Pirmieji jų datuojami 1988 m. Oho! Beveik dvidešimt metų! Gal net pakvimpa rinktine? Velniai žino. Žinau tik tiek, kad „Vėjo brolį“ autorius svajojo išleisti jau seniai, nes prieš ketvertą metų „Trečiame brolyje“ už 10 Lt galėjai įsigyti savadarbę Kybartų kolonijoje parašytų jo eilių knygutę panašiu pavadinimu – „Vėjo brolis pasienio zonoje“.

Kas gi tas „vėjo brolis“, su kuriuo autorius beveik susitapatina? Truputį panašus į P. Širvį. Tik P. Širvys – aras, o T.A. Rudokas – kiras. (P. Š. yra įžūliai pareiškęs: Aš – aras, / Vėl sparnuotas, / Vėl drumsti / Debesis galiu. T.A. R. atsako, tik švelniau: Aš būsiu vienišas kiras / Tavo akių vėjyje.) Truputį primena ankstyvuosius A. Mikutą ir A.A. Jonyną. Ir labai labai primena G. Patacką. Abu sutartinai ir atvirai prisipažįsta, kad gyvena iliuzijų pasaulyje. Abu rašo apie „gėlių vaikus“, „kavinių gėles“, „meilės narkomaniją“ ir „ilgesio giljotinas“. Apie nelaimingą meilę ir sušiktą gyvenimą. Tik G. Patackas chtoniškesnis, o T.A. Rudokui nesvetima seilėta romantika (turbūt tėvo įtaka?!). G.P. eilėraščiai paprastai lūžta nuo sudėtingų metaforų, o T.A.R. kartais nustebina paprastute egzistencija: Mes sėdėjome po medžiu / Gėrėme savo kraują / Ir kalbėjome apie nieką / Apie nieką / Apie nieką / Apie nieką / Mes sėdėjome po medžiu / Kol iškrito sniegas / Ir tada mes išėjome į niekur. (Ei! Lietuviško „popso“ ir kitokios muzikėlės kūrėjai! Užteks kvailai linksminti publiką! Pasūdykit savo dainelių tekstus rudokišku liūdesiu!)

Taigi T. A. Rudoko eilės kuo puikiausiai tiks „popso“ scenos gražuolei, patiks ir spuoguotai paauglei, svajojančiai apie vienintelę ir nepakartojamą meilę, kartais užtiks ir kokį nusenusį hipį. Nes jos sukurptos paprastu, laiko išbandytu principu. Prancūzai kovėsi už laisvę, lygybę, brolybę, rokeriai stūgavo Sex, drugs and rock’n’roll!, o šiai knygai tinka šūkis: „Gitara, merga ir alkoholis!“ Štai ką reiškia „vėjo brolis“...