Veidrodžio istorija

Knyga apie veidrodį turėtų šiek tiek dominti kiekvieną moterį. Pažink priešą - sakoma, o juk veidrodyje mes atrandame ir artimiausią draugą, ir didžiausią savo priešą. Taip pat, mano nuomone, vykusią knygą apie veidrodį parašyti gali tiktai moteris. Vienas iš bandymų - Sabine Melchior-Bonnet „Veidrodžio istorija“.

Deja, nusivyliau. Knygoje tikėjausi daug daugiau koketiškumo, moteriškumo, žaismingumo. „Veidrodžio istorija“ - labai „protingai“ parašyta knyga. Nemėgstu tokių, nes jos verčia mane pasijusti nemokša. Kai iš penkių perskaitytų pavardžių žinoma tik viena ir vis tenka griebtis tarptautinių žodžių žodyno, imu jaustis nejaukiai. Ši knyga tikrai nėra laisvalaikio skaitalas ar lengvo pobūdžio esė. Ne, jai reikia susikaupti ir pasiruošti.

Autorė smulkiai nagrinėja veidrodžio simboliką, apžvelgdama įvairiausius šaltinius - pradedant inventoriniais sąrašais, iš kurių sužinome apie veidrodžių dydį ir paplitimą, baigiant filosofiniais veikalais, kurie atskleidžia epochos požiūrį į atspindžius, pastebi visus veidrodžio pasirodymus tapyboje bei literatūroje, kuriais žengdama ji keliauja per istoriją, nepraleisdama nei vieno veidrodėlio. Kaip plačiai apžvelgti šaltiniai įrodo knygoje šmėkštelėjusi netgi lietuviškoji Jurgio Baltrušaičio pavardė.

Visgi, įdomiausia man pasirodė ne kultūrinė, o manufaktūrinė veidrodžio istorija. Konkurencinės kovos tarp Paryžiaus ir Venecijos, veidrodžių gamybos technologijų raida, nepaprastai didelės veidrodžių kainos ir dar didesnė savikaina, veidrodžių panaudojimas architektūroje - nors gana sausai pateikti, bet savaime įdomūs faktai. Neįtikėtina, kiek daug gali pasakyti mirusiųjų turto inventoriniai aprašai. O įsisamoninti, kad kadaise didesnis nei metro aukščio veidrodis (namie turiu tokius du) buvo neįsivaizduojamas daiktas, nėra lengva. Kaip ir suprasti, ką reiškia pamatyti save veidrodyje pirmą kartą jau suaugus ir suvokiant save kaip asmenybę - juk dabar mes veidrodžių apsupti nuo pat kūdikystės.

Ėmiausi šios knygos ieškodama naujų, man nežinomų veidrodžio simbolikos aspektų, tačiau ir čia teko kiek nusivilti. Kaip ir tikėjausi: ne kartą blogu žodžiu paminėtos moterys - puikybė, tuštybė ir kitos nuodėmės, vis žvilgčiojančios į savo atspindį. O daugiau - atspindžių pasaulio paslaptys, savęs pažinimo problemos, iliuzijos ir realybė bei visi kiti daugiau mažiau pažįstami atvejai. Pasirodo, atspindžio suvokimas per amžius nedaug pasikeitė, tiktai anksčiau, kol veidrodžiai nebuvo tapę kasdienybe, jis buvo aštresnis, daugiau simbolinis nei realus.

Nors galbūt knyga neatvers naujų horizontų, ji vis tiek gali būti naudinga - autorė susitemina, chronologiškai ir smulkmeniškai sudėlioja visą reikšmių spektrą, taip piešdama pilną ir visapusišką veidrodžio istorijos piešinį. Niekas nepamirštas, nepraleistas. Patogu - viskas vienoje vietoje.

Apibendrinant: aš prasilenkiau su „Veidrodžio istorija“, nes tai knyga, skirta besidomintiems, o ne tokiems smalsautojams, kaip aš. Tie, kurie žino, ko joje ieško, arba tie, kurie pratę skaityti tokio tipo knygas, neturėtų ja nusivilti.