Vasarnamis

Romanas apie penkiolikmetės Kristabelės gyvenimą. Istorija vystosi paslaptingoje Anglų Ežerų gyvenvietėje. Ramus mergaitės gyvenimas pasikeičia, kai ji netikėtai sutinka turtingąjį Alfredą Dunstaną. Kristabelę traukia to vyro keistas charakteris, gyvenimo būdas, požiūris į pasaulį. Ji naiviai įsimyli, nors ir yra perspėta dėl jo neaiškaus būdo. Ši romano vieta labai keista, neišvystyta.

Dunstanas romane parodomas kaip sudėtinga ir ambicinga asmenybė. Nepalaužiamas, drąsus ir kartais žiaurokas, jis nekreipia dėmesio į kitų žmonių nuomonę. Mergina užmiršta, kad jis jau turi šeimą, panyra į visą maišatį net nepagalvojusi, kuo visa tai baigsis.

Pagrindinė veikėja - trapi, visai nepažįstanti vyrų, - patiki savo laime. Pradžioje buvusi tokia tvirta, ji pasiduoda aistros galioms ir nesijaučia kalta, net kai aplinkiniai ima komentuoti jos elgesį.

Romane meistriškai pinamos personažų nuotaikos, bet mažoka veiksmo. Ypač išryškinamas Dunstano dukters Beatričės portretas, jos požiūris į tėvo draugę. Beatričės galvoje sukasi mintys tik apie materialines gėrybes, tačiau ji labai jautri. Jaunuolė nieko nenori girdėti apie dvasinius dalykus, kurie jai atrodo nereikšmingi ir nereikalingi. Kai tik gauna pinigų,jau nebesigilina į šeimos tragediją.

Ponia Leti Dunstan, Alfredo žmona, jaučiasi išduota ir apleista vyro ir vaikų. Tačiau ji išlieka rami ir nepasiduoda nevilčiai. Romane Leti – tai tarsi visiems padedantis angelas.

Rašytoja Alison Mcleay atskleidžia pirmosios meilės džiaugsmus ir liūdesį, pyktį, pavydą ir nusivylimą. Charakteriai romane labai spalvingi. Knygą reikia skaityti įdėmiai, kartais net sunku suprasti, ar tas personažas teigiamas ar neigiamas, o gal vaidina „ne save“?

Pasakojimas perpintas legendinio Mediči vėrinio tema. Kol sprendžiasi įsimylėjėlių drama, tuo pačiu verda intrigos dėl Mediči vėrinio, klasta bandoma išgauti papuošalą. Istorija baigiama Kristabelės ir Dunstano vestuvėmis. Mergaitę įsuka meilės vėjas ir ji visa siela atsiduoda aistrai, nepagalvodama apie pasekmes.

Autorė skaitytojui palieka laisvę spręsti, ar Kristabelė supranta savo klaidą, ar ne. Alison Mcleay tarsi nori, kad skaitytojas pats pamąstytų apie pagrindinę veikėją. Kodėl ji taip pasielgia? Nejaugi joje nėra nė lašelio tikrumo? Matyt, ne. O gal ji apie tai nesusimąsto? Knygą patarčiau perskaityti tiems, kas pasiilgo seno gero romano, klasikos ir taip toliau...