Vasara su Katšuniu

Prieš kurį laiką skundžiausi kolegai, jog  Lietuvoje labai trūksta geros vaikiškos literatūros. Tiek lietuvių autorių rašytos, tiek verstinės. Štai „Katalikų pasaulis“ buvo pradėjęs leisti Clive Staples Lewis „Narnijos kronikas“ ir – bjaurus nusikaltimas – nepabaigė. Teišvertė  vos keletą. Pažįstu vieną mergaitę, kuri iki šiol knygynuose ieško pamėgtų kronikų tęsinio, negalėdama patikėti, kad leidėjai sustojo vidury kelio. Deja, suaugusieji dažnai taip daro.

Pastaraisiais metais vaikus užgriuvo margaspalvių žurnalų, komiksų lavina. Tačiau visa tai nė nekvepia gera literatūra. Tokia, kurią skaitydamas, net pamirštum burnoje tirpstančių ledų porciją, kuria norėtųsi gardžiuotis. Vaikiški žurnalai (maloni išimtis „Bitutė“) veikiau reklamuoja tai, kas užsakyta, ir bando įteigti, kad visos mergaitės užaugusios, jei uoliai klausys žurnalų patarimų, taps tokios kaip Britney Spears ar bent jau kaip Gabriela Spanic.

Kiek vyresni vaikus pamalonina „Haris Poteris“. Tačiau ir vėl – ar tai iš tiesų  labai geras skaitalas? Gal veikiau primena maistą „greito maitinimo“ restoranuose: skonį labiau įsivaizduoji nei jauti, ir viskas atsiduoda reklama. Racionas vis tas pats, tik pakuotės keičiasi.

Tiesa, dėkui Dievui, mums pasisekė - turime Vytautą V. Landsbergį ir jo knygas vaikams. Tačiau net ir šiais visuotinio neskaitymo laikais to tikrai nepakanka.

Atsiprašau už per ilgą įvadą. Ne apie tai, ko neturime, noriu rašyti, bet veikiau pasidžiaugti leidyklos „Tyto Alba“ dovana vaikams ir, prisipažinkime, ne tik jiems. (Prisipažįstu, mėgstu knygas vaikams. Vos, būdamas šešerių, pramokau skaityti, taip iš karto jas ir pamėgau. Kitiems šis įprotis, sako, praėjo, o man ne. Dar ir šiandien vaikiškas knygas perskaitau pirmiau nei mano dešimtmetė dukra. O ir vaikiški filmai man patinka ne mažiau nei jai. Tik to niekam nesakykite, nes yra žmonių, kurie galvoja, kad aš esu rimtas žmogus. Jei sužinos, gali nusivilti.)

Neįsivaizduoju, kodėl „Tyto Alba“ nusprendė išleisti Gendručio Morkūno knygą „Vasara su Katšuniu“. Gal leidykloje dirba kokia mama ar tėtis, kurių vaikas pareikalavo geros knygos? O gal paprasčiausiai bent kartą per metus net ir suaugę žmonės turi padaryti bent vieną gerą darbą? Jei paskambinčiau ir paklausčiau, veikiausiai pasakytų, jog jie pasikliauja intuiciją. Nors nelabai tikiu. Veikiau, kuris nors vaikas įspraudė tėtį ar mamą į kampą ir pareikalavo – kol nerasi geros vaikiškos knygos, nevalgysiu manų košės. Tėtis ar mama apvaikščiojo visus knygynus ir suprato, jog manų košės prestižą gali išgelbėti tik nauja knyga.

Nežinau kodėl G. Morkūnas nusprendė parašyti knygą būtent apie gerą berniuką, kuris nemokėjo būti laimingas, ir Katšunį. Nors, kita vertus, suprasti tokį pasirinkimą tikrai galima. Dauguma berniukų ir mergaičių šiandien jaučiasi nelaimingi, nes tėčiai ir mamos nuolat būna darbe ir neturi jiems laiko, o vaikai taip ir užauga svarstydami, kodėl tėvai nuolat skuba ir nesustoja pasigrožėti pasauliu, kuriame gyvename. Na, o aprašyto katšunio giminaitį pats auginu namie. Tiesa, pagal pasą tai šuo. Tačiau elgiasi kaip katė. Tik va bėda – nemoku aš taip, kaip G. Morkūno aprašytas berniukas, suprasti savojo katšunio minčių.

Taigi, apie ką ta knyga „Vasara su Katšuniu“? Pirmiausia, apie muilo burbulus. Jie, autoriaus tvirtinimu, labai daug ką keičia. Netikite? Paklauskite savo vaikų, kodėl jie mėgsta pūsti muilo burbulus. Šiaip, tai visiškai beprasmis užsiėmimas. Visi burbulai sprogsta, tepalikdami trumpalaikį šlapią  prisiminimą apie save. Tačiau vaikai į muilo burbulų pūtimą žiūri labai rimtai. Galima net sakyti, kai pradedame nebesuprasti muilo burbulų svarbos, mums laikas eiti pas vaikystės gydytoją. Negirdėjote apie tokį? Tai gydytojas, kuris mums sugražina žiupsnelį vaikystės, Deja, paprastai neturime laiko užsiminėti tokiais niekais, nes esame be galo užimti žmonės. Per dieną turime atlikti tiek daug nepaprastai svarbių dalykų. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, jei labai rimtai susimąstytume – dažnai prasmingiau leistume muilo burbulus.

Nepasakoju jums knygos turinio. Knyga apie gyvenimą. Tokį, koks jis yra iš tikrųjų, kurį vėliau suvyniojame į laikraščių straipsnius, nes tingime gyventi. Skaičiau šią knygą savo dukrai. Kas vakarą po vieną skyrių. Šiaip jau mano dukra puikiai moka skaityti knygas, tačiau man patiko jai skaityti, o jai, atrodo, patiko klausyti. Ar gi galima dar ko nors daugiau reikalauti iš knygos?

Baigdamas turiu pranešti dvi naujienas. Pradėsiu nuo geros. G. Morkūno knyga yra gera. Kiekviena gera knyga didžiulė šventė bei puiki Kalėdų dovana vaikams. Prasta žinia tėvams – jokia knyga negali pakeisti bendravimo su savo vaiku. Pabandykite tapti savo sūnaus ar dukros Katšuniu, tada, pažadu, ir jūsų gyvenimas taps vertas nuostabiai įdomios knygos.