Varnos prie plento

Knygą „Varnos prie plento“ Antanas Miškinis (1905-1983) išleido būdamas trisdešimties. Tai buvo tik antra jo knyga, bet atminty ir poezijos istorijoje ji kaip visuma išliko. Tęsdami pernai pradėtą fotografuotinių leidinių seriją, A. Miškinio šimtmečio proga leidžiame jo paties turėto egzemplioriaus kopiją. Ačiū poeto žmonai, leidusiai pasinaudoti išties unikaliu egzemplioriumi.

A. Miškinis buvo vienas didžiausių mūsų poetų neoromantikų, siekusių sintetinti tradicinės lietuvių lyrikos ir Vakarų modernizmo patyrimą, pasak Ritos Tūtlytės, parašiusios monografiją apie jį (1997). Vytauto Kubiliaus vertinimas: „kontrastiškais deriniais ir nerimastingai šokinėjančia ritmika jo eilės fiksuoja Lietuvos perėjimą iš tūkstantmetės agrarinės civilizacijos į šiuolaikinę miestietišką kultūrą, skausmingai įsitempusios ir graudžios savo romantinės elegijos pozicijose, iš kurios matėsi tik kelias atgal“.

Kartodami leidinį tokį, koks jis tada buvo, atvartuose sąmoningai pateikiame pluoštelį vertinimų iš 1935 m. spaudos (čia kalbos bei rašybos irgi netaisome). Apie knygą rašė autoritetai, jos reikšmė ir ypatumai buvo iš karto suvokti. Gretinimuose to meto recenzentai minėjo B. Brazdžionio, J. Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio), S. Jesenino pavardes, suvokė A. Miškinį kaip A. Vienažindžio, A. Baranausko aukštaitiško kelio tęsėją. Už „Varnas prie plento“ A. Miškiniui buvo paskirta „Sakalo“ premija.

Taigi poezijos knyga, gyvenanti septynis dešimtmečius, ateina vėl.

Knygos „Varnos prie plento“ eilėraščiuose daug tarmiškų žodžių bei lyčių (autorius gimęs Juknėnuose, Utenos r.), kai kurios iš jų individualizuotos (pavyzdžiui, būčia, veiduosin, apsisukė), dažnai tarmiškai ir kirčiuojama. Yra įprastai ir neįprastai rašomų barbarizmų (aptiekos, dasimislijau, nedėldienių, ūliavoja), dažnas nenorminis priešdėlis da - (dasigaut ir pan.), posakis kas do. Vistiek, visvien, kažikas, nebepirma A. Miškinis rašė kartu, savaip rašė ir kaitė kai kuriuos tarptautinius žodžius, tarkim, alkogolikas, lirika, recidivistas, iperitas, armoniko (kilm.).

Taigi fotografuotinis leidimas šiuo atveju parodo konkrečios knygos išleidimo konkrečiu laiku leidybinį lygmenį. Bet klaidos yra tokios aiškios, kad šiandieninio skaitytojo kalbos nepagadins.

1935 m. išleistos knygos šiandieninė kopija suvokiama kaip retro reiškinys. A. Miškinio poetinė kalba – su visais ypatumais ir riktais – vis dėlto neabejotinai žavi, skleidžianti nutolstantį grožį.

Rengdami fotografuotinį leidimą pagal A. Miškinio turėtą egzempliorių, atkuriame viršelio unikalumą, bloko padažymą viršuje (knygos tiraže to nebuvo). Beveik nėra abejonių, kad korektūros klaidos taisymas p. 24 ir žymėjimai pieštuku p. 45, 56, 65, 73,114,118,120-123 yra paties poeto.

Gražus, elegantiškas su savo „Varnomis“ Miškinis pasirodė. Šypsena ne iš džiaugsmo, bet taip sau, elegancijos dėliai. Kai kas gal pasakys: toks pat pesimistas, kaip ir anie. O kuo gi liepsite jam būti? Taip, pesimistas su monokliu. Galantiškai jis lenkiasi prieš savo širdies damą – Lietuvą.

Kazys Binkis, Literatūros naujienos, 1935

Miškinis yra pasiekęs didelio tobulumo ir šiuo savo rinkiniu mūsų poezijai yra davęs didžiai vertingą indėlį. Iš dabartinių mūsų moderniosios poezijos atstovų A. Miškinis bene bus vienas lietuviškiausių poetų. Iš vienos pusės jis regi praeitį, su tikėjimu ir pasiilgimu laukusią šių dienų, iš kitos pusės jį kankina skaudi šių dienų realybė – užmiršimas idealų, sunykimas, sumiesčionėjimas (...) Jo lyrikos nuolatinis palydovas – ironija ir poza. Dėl to ne toks liūdnas nei jo liūdesys, nei ne tokia graudi jo melancholija. Minėdami rimus, negalime praeiti jų bent keleto nepacitavę; jų nevienas dažnai daugiau panėši į naujadarus asonansus, bet gana, rodos, vykę ir įdomūs: rūpesčio – upės čia, temsta – Tamstai, tualetus - gėlėtus (...)

Brazaitis (Bernardas Brazdžionis), Vairas, 1935

Šit, mielas skaitytojau, Ant. Miškinio žvilgsnis į Lietuvą, Šit poeto kova su rutina. Tai yra poeto kelias. Jūs atsimenat bangas prie stataus uolos kranto, tose bangose poeto širdis. Ją vėtra daužo į akmenį ir kraujas iš jos tyška. Taip atsiranda poezija.

Jonas Kossu-Aleksandravičius, Naujoji Romuva, 1935