Vampyras šalia tavęs

Ar nebuvo taip: eini sau, pamatai pažįstamą ir visai nenori su juo sveikintis? Kaip pasakytų šios knygos autorė – šalia jūsų vampyras. Tarsi bandai pasprukti, skubi kuo greičiau dingti: pereini į kitą gatvės pusę ir su palengvėjimu atsidūsti – ak, išvengiau. Jei vis dėlto tenka pasisveikinti, dar ir ranką paspausti, išlemeni ką nors apie orą. O paskui jautiesi išsunktas ir silpnas. Vėl tas baisusis energetinis vampyras. Liaudis sakytų – nužiūrėjo. Ir kas tada?

Vokiečių psichologė Ulla Rath-Huber energetinį vampyrizmą tyrinėja jau daugelį metų. Ji yra parašiusi nemažai straipsnių šia tema, o ši knyga – viena įdomiausių.

Ar tikrai egzistuoja energetiniai vampyrai? Atsakymų galima rasti ne tik jos knygoje, bet ir profesinėje psichologijoje. Autorė teigia, kad vampyru gali tapti bet kas – kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų „vampyriškų“ savybių. Ypač tas, kuris mano gyvenime kenčiantis labiau nei kiti. Toks žmogus jaučiasi silpnas ir bejėgis. Kas gi jam galėtų padėti? Užjaučiantys žmonės leidžia jam išsipasakoti, tačiau tuo viskas nesibaigia – jam nuolat reikia dėmesio ir paguodos. Dar geriau, jei kas nors prisiima atsakomybę už jo problemas. Taip, pasak autorės, ir įsigali „vampyras“.

„Vietoj įkandimo ir blyškios odos“ vampyrą išduoda prigimtinis atkaklumas, leidžiantis jam prisiartinti prie aukos.

„Puolimo taktika“ paprasta – priversti nusileisti.

Knygoje pateikiami klausimai, padedantys atpažinti energetinį vampyrą. Autorė siūlo sau atsakyti:
ar tas žmogus įtraukia mane į nesibaigiančius pokalbius apie savo problemas? Ar pastaruoju metu pavargstu jo klausydamas? Ar po pokalbio su juo jaučiuosi visiškai išsekęs? Ar jis mane taip idealizuoja, kad negali nė žingsnio be manęs? Ar po susitikimo su juo net pablogėja savijauta?

Kur slypi riba tarp vampyrizmo ir draugystės? Tikėtina, kad vampyrizmas prasideda tada, kai peržengiama abipusio energijos mainų riba. Draugystėje svarbu ne tik išklausyti, bet ir būti išklausytam. Vampyrizmas atsiranda tuomet, kai vienas nuolat skundžiasi, priekaištauja dėl dėmesio stokos, mato tik savo problemas ir nesidomi kitų gyvenimu.

Kokie būna energetiniai vampyrai? Knygoje išskiriami keli tipai. Prašinėtojas – nuolat pabrėžia, koks yra geras ir darbštus, tačiau darbus perkelia kitiems. „Geriausia draugė“ – į akis šypsosi, o už akių rezga intrigas ir skatina konkurenciją. Garbintojas – nuolat liaupsina, bet pamažu užvaldo jūsų mintis. Savižudžiai – grasina pakenkti sau, taip bandydami sukelti kaltės jausmą ir priversti skirti jiems dėmesio. Nuo tokių žmonių verta laikytis atokiau – kartą pasidavus šantažui, tai gali kartotis.

O kaip nuo jų apsisaugoti? Pirmiausia – nesivelti į apkalbas, nes neigiamos mintys sekina. Kilus konfliktui, geriau aiškiai išsakyti savo poziciją. Vengti beprasmių diskusijų, nesiteisinti ir nebandyti bet kokia kaina įrodyti savo tiesos. Energetinį vampyrą dažnai išduoda pokalbis, virtęs monologu – jis nuolat grįžta prie savo temų ir taip „siurbia“ jūsų energiją.

Knyga įdomi, parašyta šiuolaikišku, lengvai skaitomu stiliumi. Tiesa, turinys vietomis gali pasirodyti kiek banalokas ar net komiškas, tačiau bendravimo išminties joje tikrai galima rasti. O perskaičius galbūt verta paklausti savęs – ar kartais neatpažįstu joje ir savęs?

© Alicija Valentukevičiūtė, 2010