Vaikštau tik kartą žeme

Trečioji autorės knyga. Filosofinės poezijos rinkinys. Rinkinį sudaro keturios dalys. Pirmoji jų — „Ieškau“. Tai biografinis eilėraštis, paskutinis jo motyvas - „dabar tik supratau žaidžiau...gyvenimą“ – tartum atidaro erdvę kitoms rinkinyje esančioms eilėmis. Eilės skleidžiasi dar negildentom temom, susipynusiomis mintimis, viltingomis svajonėmis. Tada ateina suvokimas, kad tai pilnas, brandus supratimas apie pasaulio darną ir chaosą.

Eilėraštis „Ieškau savęs“ originalus pirmaisiais žodžiais – „ne aš rašau, laikas mane rašo“, prasmės gelmė atrandama antrąjame posme – „kasdien esu gyvenimo pilna“. Horizontai ir spalviniai motyvai nusakomi visa gyva žemės egzistencija: augalais, gamtos stichija bei „susitvenkusia širdy galinga srove“. Kūrinio problematika – gyvenimo eiga kaip nepaliaujamas vyksmas, kurio nutraukti nevalia.

„Vienatvė“ – pakankamai asketiškas eilėraštis. Jame pasakojama, kokia kartais įdomi ir prasminga būna vienatvė, kurioje lyg miražas vėl išnyra baltos erdvės vizija. Vėliau ta vizija išnyksta, palikdama pėdsaką: „nuklydau atsinaujinti iš lėto“.

„Karoliukų žaidimas“ – su „žodžio gyvybės švytėjimu“, nebūtis ir laimė yra eilėraščio pagrindinės sąvokos. „Karoliukų žaidimas“ – dviejų žmonių gyvenimas. Kiekvienas mūsų mažas karoliukas dideliame būties žaidime ir „vilties šviesa mums suspindi“, kai atsiduriame „ant lemtingo Viešpaties delno“.

„Klaidžioju“ – prasmės paieškos ir gilus žvelgimas į save. „Veidrodis“ – žmogaus trapumo atspindys:

Į ką tas veidrodis
po šimto metų žiūrės?

Veidrodžio kaip daikto prasmė sutaurinama ir sužmoginama, jis saugo atmintį ir mūsų jaunystės šešėlius:

kieno sapnuos
kaip angelas budės?

Dėmesį patraukiantis eilėraštis – „man skauda ne kūną, ne. Man skauda laiką“. Eilėraščio scena – bėgimas nuo materialaus laikinumo į dorines erdves, kai už savęs paliekama „tuštybės puota“ ir „lieka tik nuogas likimas“, kuris (...) „išnyksta laike“.

„Gyvenu“. Šiame cikle svarbus miniatiūrinis eilėraštis „Šventvagystė“. Jame – kalbėjimas „Tėve mūsų“, Dievo šauksmas ir noras atkreipti jo dėmesį. Eilėraštyje išsakoma, kaip mes „slepiame melą“, „sakom netiesą“.


Šiltas eilėraštis „Rugio širdis po žeme“. Jo frazės perpintos modernia tautosaka, o mintis ir emocijos susipynę su pajautimais. Žodžiuose atgyja rugio šauksmas, kuris „šalčio rūsties neištvėrė“ – prilyginamas žmogaus kančiai.

„Rudens vakaras“ – gamtos vaizdų psichologinis perfrazavimas:

Vėtrą žarą pranašauja
Iškruvinus mėlyną dangų

„Vakaras liūdesį glosto“ – deklamuojama žmogaus emocijomis. Čia kalba nebaigtos mintys, kurias tarsi turime užbaigti mes...

Šį ciklą baigia trijų dalių eilėraštis „Tikėjimas, meilė ir viltis“. Tikėjimo frazės yra kasdieninės: „Tikiu“, tačiau „tikiu“ apšviestas gyvenimo džiaugsmu, kad „patekės saulė“, „bus diena“, „Šviesa – tavo tikėjimas“. „Meilė“ – visi jos pasireiškimai kyla, kad „išnyktų karai“, „meilė nugali negandas“. Viltis skamba iš širdies gelmių „kaip drugelis į apšviestą langą“, „kaip miglose paskendusi ateitis“. Pasikartojančios sąvokos – tikėjimas, meilė ir viltis – kartojasi ir mainosi, antrina kompoziciją.

„Grimztu“. Eilėraštis „XXI amžius“ – sarkastikškas. Drąsi mintis pasauliui, kuris ateina „nuogas“, „svirduliuoja pragėręs save“, „be garbės, be šventumo auros“. Eilėraščio garsynas monotoniškas, bet pabaiga labai netikėta. Paskutinė nata suskamba kaip išrišimas: „atšliauži visai paliegęs, kaip paskutinis dinozauras“.

„Žodis“ – globalus eilėraščio kalbėjimas veda mus į visai nepaviršutiniškus apmąstymus, kas yra svarbu ir kas jau nereikšminga. Pasaulio regėjimas kupinas jautrumo ir drauge apmaudo, net egzistuoja moralinė degradacija, apie kurią autorė užsimena drąsiai. Panašios mintys kyla beskaitant eilėraštį „Vaikštau tik kartą žeme“, kuriame išraiškos priemonės apgalvotos ir darnios; akylai žvelgiama į neaiškius ir netinkamus žmonių santykius. Modernumo išraiška žodžiuose „žvėris žmoguje, tik keršto ir kraujo norės“, „kraujo išgėręs iš pėdos, žvėris atsigręš į mane“ – tokios kombinacijos yra gyvi gyvenimo atspindžiai. Poetė baisisi pasaulio griovimu, šventumo nebuvimu.

Eilėraščiuose ieškoma atsakymo apie būties ir pasaulio vertybes ir klausiama, ar jų dar likę bent kiek. Autorė atvirai išsako mintis, bet ji savo lūkesčius paslepia žodžiuose:

Ar gali ramiai gyventi
sugriovus namelį po saule...