Vaikštau tik kartą žeme

Trečioji autorės knyga — filosofinės poezijos rinkinys. Rinkinį sudaro keturios dalys. Pirmoji jų — „Ieškau“. Tai biografinis eilėraštis, kurio paskutinis motyvas — „dabar tik supratau, žaidžiau… gyvenimą“ — tarsi atveria erdvę kitoms rinkinyje esančioms eilėms. Eilės skleidžiasi dar negliaudytomis temomis, susipynusiomis mintimis, viltingomis svajonėmis. Vėliau ateina suvokimas — brandus pasaulio darnos ir chaoso supratimas.

Eilėraštis „Ieškau savęs“ originalus jau pirmaisiais žodžiais — „ne aš rašau, laikas mane rašo“, o prasmės gelmė atsiveria antrajame posme — „kasdien esu gyvenimo pilna“. Horizontai ir spalviniai motyvai nusakomi visa gyvąja žemės egzistencija: augalais, gamtos stichijomis bei „susitvenkusia širdy galinga srove“. Kūrinio problematika — gyvenimo eiga kaip nepaliaujamas vyksmas, kurio nutraukti nevalia.

„Vienatvė“ — pakankamai asketiškas eilėraštis. Jame pasakojama, kokia kartais įdomi ir prasminga gali būti vienatvė, kurioje lyg miražas vėl išnyra baltos erdvės vizija. Vėliau ši vizija išnyksta, palikdama pėdsaką: „nuklydau atsinaujinti iš lėto“.

„Karoliukų žaidimas“ — eilėraštis, kuriame juntamas „žodžio gyvybės švytėjimas“, o nebūtis ir laimė tampa pagrindinėmis sąvokomis. Tai dviejų žmonių gyvenimo metafora. Kiekvienas mūsų — mažas karoliukas dideliame būties žaidime, ir „vilties šviesa mums suspindi“, kai atsiduriame „ant lemtingo Viešpaties delno“.

„Klaidžioju“ — prasmės paieškos ir gilus žvilgsnis į save. „Veidrodis“ — žmogaus trapumo atspindys:

Į ką tas veidrodis
po šimto metų žiūrės?

Veidrodis kaip daiktas čia sutaurinamas ir sužmoginamas — jis saugo atmintį ir mūsų jaunystės šešėlius:

kieno sapnuos
kaip angelas budės?

Dėmesį patraukia eilėraštis „man skauda ne kūną, ne. Man skauda laiką“. Jo scena — bėgimas nuo materialaus laikinumo į dorines erdves, kai už savęs paliekama „tuštybės puota“ ir „lieka tik nuogas likimas“, kuris (…) „išnyksta laike“.

„Gyvenu“. Šiame cikle svarbus miniatiūrinis eilėraštis „Šventvagystė“. Jame skamba „Tėve mūsų“, Dievo šauksmas ir noras atkreipti Jo dėmesį. Eilėraštyje atskleidžiama, kaip mes „slepiame melą“, „sakom netiesą“.

Šiltas eilėraštis „Rugio širdis po žeme“. Jo frazės persmelktos modernios tautosakos, o mintys ir emocijos susipina su pajautomis. Žodžiuose atgyja rugio šauksmas, kuris „šalčio rūsties neištvėrė“ — prilyginamas žmogaus kančiai.

„Rudens vakaras“ — gamtos vaizdų psichologinis perfrazavimas:

Vėtrą žarą pranašauja
iškruvinus mėlyną dangų

„Vakaras liūdesį glosto“ — čia kalbama žmogaus emocijomis. Skamba nebaigtos mintys, kurias tarsi turime užbaigti patys.

Šį ciklą užbaigia trijų dalių eilėraštis „Tikėjimas, meilė ir viltis“. Tikėjimo frazės paprastos, kasdienės — „tikiu“, tačiau jos nušviestos gyvenimo džiaugsmo: „patekės saulė“, „bus diena“, „Šviesa — tavo tikėjimas“. „Meilė“ — visais savo pavidalais kylanti tam, kad „išnyktų karai“, kad „meilė nugalėtų negandas“. Viltis skamba iš širdies gelmių „kaip drugelis į apšviestą langą“, „kaip miglose paskendusi ateitis“. Pasikartojančios sąvokos — tikėjimas, meilė ir viltis — nuolat kartojasi ir mainosi, kurdamos kompozicinę darną.

„Grimztu“. Eilėraštis „XXI amžius“ — sarkastiškas. Drąsi mintis apie pasaulį, kuris ateina „nuogas“, „svirduliuoja pragėręs save“, „be garbės, be šventumo auros“. Eilėraščio garsynas monotoniškas, tačiau pabaiga netikėta. Paskutinė nata suskamba tarsi išrišimas: „atšliauži visai paliegęs, kaip paskutinis dinozauras“.

„Žodis“ — globalus eilėraščio kalbėjimas veda į nepaviršutiniškus apmąstymus apie tai, kas iš tiesų svarbu, o kas jau praradę prasmę. Pasaulio regėjimas kupinas jautrumo ir kartu apmaudo — juntama moralinė degradacija, apie kurią autorė kalba drąsiai. Panašios mintys kyla skaitant eilėraštį „Vaikštau tik kartą žeme“, kuriame išraiškos priemonės apgalvotos ir darnios, o žvilgsnis nukreiptas į sudėtingus ir neretai netinkamus žmonių santykius. Modernumo ženklai atsiskleidžia žodžiuose: „žvėris žmoguje tik keršto ir kraujo norės“, „kraujo išgėręs iš pėdos, žvėris atsigręš į mane“ — tai gyvi gyvenimo atspindžiai. Poetė baisisi pasaulio griovimu, šventumo stoka.

Eilėraščiuose ieškoma atsakymų apie būties ir pasaulio vertybes ir klausiama, ar jų dar likę bent kiek. Autorė atvirai išsako mintis, tačiau savo lūkesčius tarsi paslepia žodžiuose:

Ar gali ramiai gyventi
sugriovus namelį po saule…


© Alicija Valentukevičiūtė, 2011