Užžėlusiais takais

Norvegų rašytojas Knutas Hamsunas (Knut Hamsun), tikroji pavardė – Pedersenas (1859 – 1952), literatūrologų yra laikomas vienu iš iš šiuolaikinio moderniojo romano pradininkų. K. Hamsunas atstovauja impresionizmo krypčiai.

„Užžėlusiais takais” – tai lyriškas, psichologizmu persmelktas, subtiliai aprašytais gamtos vaizdais bei jutimų įvairove nuspalvintas romanas. Kūrinys iš vienos pusės galėtų būti laikomas savotiškai pateikta autobiografija, mat visur kalbama pirmuoju asmeniu. Kitoks pasakojimo stilius, ko gero, pačiam auroriui būtų buvęs sunkiai priimtinas, kadangi rašoma ne apie išgalvoto asmens, o apie jo paties gyvenimą, keleto metų istoriją.
Visgi tai nėra įprasta biografijos forma, dažnai pateikiama tarsi dienoraščio ištraukos, - nesunku pastebėti ir pasakojimą, įvykių, veiksmų, jutimų vertinimą iš šalies, o atskiruose epizoduose yra įterpiami trumpi pašaliniai nutikimai, atrodo, mažai kuo liečiantys pagrindinį veikėją.
Knygos nugarėlėje pats romanas yra vadinamas „prisiminimų atgaila”, tačiau tas atgailavimas tiesiogiai nėra juntamas.

Veiksmas apima ištisus trejus metus, ir, nors bandoma pasakoti vientisai, visgi nemaža knygoje yra fragmentiškumo, tarp kai kurių nevienodos apimties dalių kartais sunkiai randamas ryšys, bet tai visiškai nesuteikia romanui painumo, priešingai -  įneša gyvasties, naujumo, judrumo, nukelia mintis į visiškai kitą pasaulį nei vaizduojamasis.

Tie treji metai apima laiko tarpsnį nuo 1943–ųjų gegužės 26-osios, būtent nuo tos dienos, kai Knutas, arba Nutas (autoriaus vardas sutampa su pagrindinio veikėjo vardu, nors tai kūrinyje visiškai neakcentuojama – pats vardas paminėtas vos 3 kartus) Hamsunas yra suimamas už tai, kad prisidėjo prie nacionalsocialistų kuopelės veiklos viename Norvegijos miestelių – Grimstade – rašydamas į žurnalą straispnius. Tragiškumą kuria tai, kad Nutas visą jų veiklą įsivaizdavo visiškai kitaip, todėl net negalėjo suprasti jam pateikiamų kaltinimų. Jis uždaromas į ligoninę, vėliau patenka senelių prieglaudon, galiausiai patalpinamas į Oslo Psichiatrijos Kliniką tam, kad būtų pripažintas psichiniu ligoniu.

Kažkur jau girdėta istorija, tiesa?

Kadangi Knutui negalima skaityti laikraščių, apie nacių išpuolius jis sužino tik per pirmąją apklausą. Valstybinis kaltintojas tokiu atveju visiškai pagrįstai negali kaltinamajam inkriminuoti tariamai padarytos nusikalstamos veikos ir šįkart jau paliepia skaityti laikraščius. Šioje vietoje susiduriame su nedideliu paradoksu – kai kone tuo pat metu sovietai kišdavo į kalėjimus visiškai nekaltus žmones be jokio paaiškinimo, čia, priešingai, stengiamasi, kad vadinamasis „tėvynės išdavikas” bent žinotų, už ką.

Dėl tokių nesklandumų byla nukeliama. Nukeliama iki rudens, vėliau iki pavasario, vėl iki žiemos…

Iš Oslo Psichiatrijos Klinikos Knutas vėl grįžta į senelių namus. Garbaus amžiaus inteligento (knyga parašyta jam esant 90-ies metų, tad teisiamas jis buvo jau perkopęs per 70–mečio slenkstį) atmintyje iškyla įvairiausių nuotykių, jausmų, išgyvenimų nuotrupos, atskiros istorijos, o būtent šie, pakankamai dažni nukrypimai nuo pagrindinės siužetinės linijos suteikia kūriniui šarmo, plečia skaitytojo akiratį – ypač prisiminimams pasiekus XIX–ojo amžiaus pabaigą, randame smulkių pasakojimų didesniame romane – kad ir nedaug, bet savotiškai vertų dėmesio, tegu ir nesusijųsių su pagrindine tema.

Kaip minėta, romano vyksmo laikas — treji metai. Nuo Knuto suėmimo, nuo jo žmonos uždarymo į Arendalio moterų kalėjimą iki teismo nuosprendžio priėmimo. Kaltas.

Kurčias ir beveik aklas, senas, bet psichologiškai, dvasiškai stiprus žmogus „su išrašais iš bylos” kreipiasi į Aukščiausiąjį. Vietomis tai galima traktuoti kaip Dievą, dažnai – kaip Aukščiausiąjį teismą, tačiau tiksli „Aukščiausiojo” reišmė paliekama atrasti skaitytojui, ji nepateikiama.

Knyga baigiama sakiniu „1948 metai. Šiandien Aukščiausiasis nusprendė. Ir aš baigiu savąjį rašymą”.

Ką nusprendė – belieka suprasti pačiam.

Belieka suprasti pačiam ir tai, ar „tėvynės išdavikas”, fašistinio judėjimo rėmėjas, gali būti laikomas didžiu norvegų rašytoju? Juk pats autorius 1920–aisiais yra gavęs Nobelio premiją. Dar prieš teisiant.

Ar jį pasmerks visuomenė?
Ar Knutas Pedersenas išsaugos savo vardą?

Tai psichologinis, jaudinantis, tikroviškas, pakankamai dramatiškas, kupinas tiek neteisybės, tiek mokėjimo džiaugtis mažyčiais pasiekimais kūrinys, atskleidžiantis ne tik vadinamųjų „tėvynės išdavikų” slepiamą gyvenimo pusę, bet nė kiek ne mažiau ir seno žmogaus pasaulėjautos ypatumus.

Tai knyga apie žmogų, kuris išmoko susitaikyti su jį supančia neteisybe. O išmokti save vertinti iš šalies – tai jau labai daug.