Užrašų knygelės I (1935 - 1942)

Pradėkime nuo paties autoriaus, apie kurį ir yra ši knyga. Ačiū, manęs pristatinėti nereikia, sako Camus pavardė. Albertas Camus tikriausiai žinomas daugeliui: kaip filosofas, rašytojas arba tiesiog garsios ir dažnai kultūrinėje aplinkoje minimos pavardės savininkas, kaip tam tikri dalykai žinomi patys savaime mūsų gyvenime.

Užrašų knygelės pirmasis tomas įamžina Camus 7 metų jaunystės intervalą – 1935-1942. Esame supažindinami su jo jaunų dienų, kūrybos ir veiklų pradžia, kuomet jaunasis Camus Alžyro universitete atsiima filosofijos diplomą, dar tais pačiais metais įkuria Darbo teatrą, įstoja į Prancūzijos komunistų partiją. Kaip ir skirtingos veiklos taip ir ši knyga- tai paskirų, viena kitai atokių minčių dėžutė, leidžianti pajusti kuo tuo metu gyveno rašytojas. Ir nors tai pavienės mintys, autoriaus kūrybos genijus puikiai atsiskleidžia per vietas, peizažus, spalvų gamas, priklausomai nuo paros, metų laiko, valandų, kurias tuo metu išgyveno kūrėjas: „Svetimoje šalyje saulė auksina namus ant kalvos. Įspūdis kur kas stipresnis, negu būtų sukeltas to paties reginio savam krašte. Tai ne ta pati saulė. Puikiai žinau, kad tai ne ta pati saulė“. Knygoje taip pat gausu žymių autorių, tokių kaip Poe, Bodleras, Malraux citatų, įžvalgų. Tai - asmenybės, vienaip ar kitaip dariusios įtaką Camus menui ir pasaulėžiūrai.

Knyga padalinta į tris sąsiuvinius, o pastarieji - į metus. Pradedama 1935m. pavasariu, baigiama 1942m. žiema. Užrašų knygelės I - tai savotiškas autoriaus portretas, atskleistas per jo mintis, nuspalvintas, katedromis, kvartalais, žmonių mizanscenomis, vertinimais. Knygos nebūtina skaityti nuo pradžios iki galo. Tai – minčių, kartais telpančių į vieną sakinį, kadrai.

Apibendrinimui, galima teigti, kad Užrašų knygelės I - tai savotiškas įžvalgų dienoraštis, su įpinta tų laikų istorija, laikotarpis, kuriame gyveno jaunasis Camus, dar prieš „Sizifo mito“ ir „Svetimo“ gimimą. Ši knyga, be abejonės, patiks visiems Camus kūrybos mėgėjams. Juk tai dar viena proga sugrįžti, prisiliesti prie šio autoriaus, kas šį kartą neieško vientisos istorijos (Juk tai dar viena proga sugrįžti, prisiliesti prie šio autoriaus, šį kartą neieškančio vientisos istorijos). Knygos nereikia skaityti nuo pradžios iki galo. Ją galima skaityti periodiškai, paimti, prisiminti ir vėl trumpam pamiršti.