Užrašai iš mirusiųjų namų

Senas geras Fiodoras Michailovičius atvėrė šį kartą ne senos bobutės duris (o po to – kirviu, kirviu... žr. „Nusikaltimas ir bausmė“), o masyvius kalėjimo vartus. Ir nuo pirmų puslapių išsigynė bet kokių užuominų ar paralelių į autobiografiją. Sugalvotas veikėjas randa jau mirusio sugalvoto veikėjo bajoro, buvusio kalinio, sąsiuvinį – „Užrašus iš mirusiųjų namų“. Jokių ilgų „kaip“ ar „kodėl“ veikėjas atsidūrė katorgoje – tik vaizdas: kazarmės, grandinės ant rankų ir kojų, vakariniai maidanai, ožys Vasia bei, žinoma, dostojevskiškos idėjos, klausimai: kur baigiasi žmogiškumas, kaip gimsta svajonės ir kokie santykiai tarp visiškai nepažįstamų, kartais net vienas kito neapkenčiančių žmonių, kurie visą laiką priversti gyventi kartu.

Įdomi ir pati XIX a. rusiška kultūra, požiūris į kalinius kaip „Dievo nuskriaustuosius“ ar padegėlius; ne mažiau įdomesnis, artimas šiandienai, požiūris į svetimšalius: rusų pajuokos vertus vokiečius, visur, kur tik pinigo yra, tarpstančius žydelius ir visus kitus iš „plačiosios motušės“ pašalių – čerkesus, totorius, chocholus, jų karšto kraujo šeimyninius ryšius. Pasitelkdamas juos Dostojevskio veikėjas net krikščionybės stebuklus įrodo – brolių musulmonų akivaizdoje atverčia jaunėlį į tikrąjį tikėjimą... Žinoma, prieš tai išmoko skaityti.

Kalbėdamas bajoro prisiminimais, autorius atskleidžia kalinių, kartu ir visuomenės, susiskaldymą į klases, kurių net vienodai sunkūs pančiai nepanaikina. Apskritai, romanas tarsi koks kreipimasis į carą, išsamus informacinis pranešimas apie kalėjimų būklę ir papročius Sibiro toliuose. O pats Sibiras pasakotojui – ooo, kone rojus, brandinantis devintą grūdą.

Pasakojimas detalus, nuoseklus, tikslus, o D. Urbo vertimas į lietuvių kalbą irgi stulbinantis, na, bent jau man, tuo, jog rusiškų palyginimų, posakių ir kitokios smulkiosios tautosakos lobynui rasti neprastesni lietuviški atitikmenys: „verši nelaižytas“, „nė už šimtą vėžių nesutiksiu“, „gera duona uodegą drasko“ ir t.t. Gerai, kad kritinėse situacijose autorius prisipažįsta, kad buvo pavartotas žodis „ne spaudai“.

Gal todėl perskaičius neatrodo, kad katorga buvo itin baisus dalykas, ypač, kai aprašomi dosnūs rusų aukotojai, visuomenės atjauta ir nuoširdumas bei kalinių pasismaginimai su visai nešaltomis sibirietėmis, asmeniniai juvelyrikos ar alkoholio kontrabandos verslai. Tik iš kopūstienės išropoję tarakonai priteršia visą linksmą vaizdelį, o tūkstantinės serijos lazdų arba rykščių (šias sunkiau atlaikyti) tarpumentyje ir pačiam skaitytojui gali sukelti nemalonų niežuliuką.

Žinoma, jei neapsisukai apie savo rankas storų žmonos kasų, įrėmęs į jos nugarą kelius, neprispaudei prie žemės ir, galiausiai, atlenkęs jos baltą it gulbės kaklą, neperrėžei peiliu – nėra ko nerimauti. Gali tiesiog pasinerti į humaniškąją F. Dostojevskio pasaulėžiūrą ir mėgautis išgalvotųjų M-ckių ir K-vskių konfliktų, sąmokslų ir kitokių santykių atmainų peripetijomis.