Užpustytas traukinys

Bitė Vilimaitė (Šukienė) lietuvių skaitytojui turbūt labiausiai žinoma kaip minimalistinės, koncentruoto turinio novelės kūrėja. Į literatūrą ši autorė įžengė tyliai, taip pat tyliai visą laiką joje ir buvo – nepakliuvo į literatūrinių ginčų sūkurį, nedalinio interviu žurnalams, nesiekė kelti reitingų, nesistengė pretenduot į jokias premijas. Vis dėlto 2002 metais iš dvylikos kandidatų-konkurentų būtent Vilimaitė gavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbančių literatūrologų įsteigta prestižinę premiją už rinktinę „Papartynų saulė“. Į šią rinktinę sudėti visi rašytojos anksčiau išleisti novelių rinkiniai („Grūdų miestelis“ (1966); „Baltos dėmės“ (1969); „Obelų sunki našta“ (1975); „Vasaros paveikslėlis (1981); „Tėvo vardas“ (1987); „Užpustytas traukinys“ (1996)).

Kalbėdama apie Bitės Vilimaitės prozą Šerelytė žodį siužetas įspraudžia į kabutes. Ir iš tiesų – nėra nei siužeto, nei veikėjų. Pasaulis, kuriame gyvename, susideda iš daugybės skirtingų pasaulėlių, o Vilimaitės novelės – tų mažų pasaulėlių miniatiūriniai „paveikslėliai, išsakyti žodžiu“ . Juose vaizduojami tik fragmentai iš gyvenimo, iškirptos situacijos.

Vilimaitės paveikslėliuose užfiksuota galybė žmonių. Jie visi labai skirtingi. Skiriasi tiek jų amžius, tiek socialinė padėtis, išsilavinimas, profesijos, tiek ir skirtingi jų gyvenimai bei likimai. Tačiau jie visi panašūs tuo, kad visi nelaimingi. Į „Užpustytą traukinį“ Vilimaitė susodina pačius silpniausius ir pažeidžiamiausius – bejėgius neapsaugotus vaikus; senukus; išduotas, apgautas, vienišas moteris. Šias tris amžiaus grupes vienija atstumimo, smurto, mirties motyvai – nemenka dalis „Užpustyto traukinio“ keleivių taip iš jo ir nebeišlipa arba išlipa vieniši, niekam nereikalingi, pamesti. Pati autorė labiausiai solidarizuojasi būtent su išvardytais personažais, o didžiausios jos kritikos susilaukia verslininkai; valdininkai; egoistai; naudos ieškotojai; mokytojai – pastariesiems rinkinyje „Užpustytas traukinys“ skirtos dvi novelės („Karambolis“ bei „Nelaimingi mokytojų vaikai“).

Bitės Vilimaitės rinkinys „Užpustytas traukinys“ – tai tragizmo ir siaubo kronika. Šį terminą renkuosi ne atsitiktinai. Kronika – tai forma, nereikalaujanti personažų charakterių, individualizavimo. Ši proza pretenduoja būti vadinama kronika dar ir dėl savo realistiškumo. Visai rašytojos kūrybai būdingas ypatingas kontrastingumas. Visų pirma gausu opozicijų atskirų novelių viduje. Antra, Vilimaitės kūrybą galima skirti į dvi kryptis:
1. Žemaitės ciklas;
2. Šių dienų gyvenimą vaizduojanti proza.

Žemaitės ciklas giedras, kupinas gyvenimo džiaugsmo, prasmės, viltingumo. Šių dienų gyvenimą vaizduojanti proza sudaro stiprų kontrastą Žemaitės ciklui – čia nėra naivaus mėgavimosi gyvenimu, šių dienų pasaulis žiaurus ir pilkas.
Bitės Vilimaitės lyrinėje prozoje mažai išorinio veiksmo – išoriškai niekas lyg ir nevyksta, susitelkiama ties emociniu lygmeniu. Būtent lyrizmas prozoje leidžia Vilimaitei svarstyti žmogiškumo ir nužmogėjimo (nužmoginimo) problemas.

Personažai dažniausiai neindividualizuojami. Jie paprastai atstovauja kokiai nors grupei – socialinei grupei, visiems vaikams, visiems tėvams ir pan. Rinkinyje sutinkam gausybę skirtingų žmonių nuo aukščiausio socialinio sluoksnio iki žemiausio. Pati autorė labiausiai kritikuoja valdininkus, verslininkus, o labiausiai tapatinas su nuskriaustaisiais.
Rinkinys iš tiesų aštrus ir gana taiklus. Tačiau be galo vienpusiškas. Autorė tarsi užsimerkia prieš tai, kas gera, ir piktybiškai kalba tik apie negatyvius dalykus. Jono Mikelinsko („Surasti ir dar ieškomi šuliniai“ – recenzija, išspausdinta 1970-ųjų šeštame Pergalės numeryje) išreikštas nuogąstavimas dėl temų vienodumo teisingas. Autorė pernelyg mėgaujasi personažų nelaimėmis, tragiškais likimais. Pernelyg dažna novelė užbaigiama mirtimis – taip novelės tarsi įspraudžiamos į nuolat besikartojantį modelį. Skaitytojas, perskaitęs penkias noveles, praranda intrigą, nes problematika kartojasi, didžioji dalis novelių baigiamos mirtimis. Deja, dėl šių priežasčių tokia proza galiausiai lieka dulkėti lentynose ir dėl nuolatinio kartojimosi praranda aktualumą.