Užmirštas dienoraštis

Tai trečioji autorės knyga. Autobiografinis poezijos rinkinys. Eilės lengvos, dvelkia gyvu žmonių jausmų supratimu. Pirmasis eilėraštis „Važiuojant namo“ tartum įvadinis. „Važiuojant namo“ – kelionė namo, „kai pro šalį slenka (...) padūmavę miškai“. Eilėraščio vaizdas artimas lietuvių poezijos klasikai. Autorės eilių pagrindinė tematika – žmonių santykiai, meilė, draugystė, nerimas. Meilė gamtai poezijoje atrandama kaip filosofinis susimąstymas, dabarties ir praeities pasaulio būvis.

Eilėraštyje „Rudeniški regėjimai“ - romantizmo dvelksmas, psichologinė žmogaus vienatvės problema.

Eilėraštį „Ilgesio medžiui“ sudaro trys atskiri numeruoti posmeliai. Juose pabrėžiamas mūsų nepakartojamo pasaulio supratimas. Žmogaus gyvenimas čia lyginamas su medžiu – „stovi liūdnas tuščiuos laukuos“ – jam suteikiami antropomorfiniai išgyvenimai ir žmogiškoji valia. Subtilus gamtos vaizdelis piešiamas kaip žmogaus egzistencijos etiudas. Moralinė darna ir aplinkos grožis pinasi su stipriomis stichijomis ir metų laikais. Žmogus autorės pasaulyje susiduria su visatos paslaptimis, egzistencija, išlikimu, savo laikinumu ir mirtimi.

Poezijoje ne mažiau aktualūs transcendentiniai klausimai. Tačiau jie yra aiškiai neiškeliami ir parodomi su tam tikrais štrichais, kai antai eilėraštyje „Kapas prie kelio“:

Nebus raidos
Ir žodžio nebebus.
Tik bus dangus
Gilus gilus –
Kiti kalbės už mus.

Autorei svarbus žmogiškojo tragizmo klausimas. Šiame poezijos rinkinyje tragizmas tartum motto, jis ypač nušviečiamas eilėraščiuose „Meilė ir mirtis“, „Vėlinių vakarą“, ir jau minėtame „Kapas prie kelio“ bei „Kapinėse“.

Eilėraščių ciklą „Rudeniškos nuojautos“ sudaro trys eilėraščiai: „Nerimas“, „Suvokimas“, „Ilgesys“ – visi skamba filosofinėmis gaidomis, pastebimas žmogaus ir gamtos neatsiejamumas. Pagrindinė šių trijų eilėraščių mintis: pasaulis gaubia žmogų, bet amžinai primena jo laikinumą visatos plotmėje.

Eilėraštis „Ugniai“ – žmogaus drama, vienišo šauklio balsas, meilės ir tikėjimo problema.

„Sausio tryliktoji“ – detali ir išsami malda Tėvynei, trumpomis formomis atveriama laisvės sąvoka.

„Užmirštas dienoraštis“ – mintys apie praėjusias dienas, ištikimybę ir draugystę, tobulo bendravimo siekį.

Autorės eilės pasižymi rišlumu, vientisumu, simetrija, o drauge – ir nuotaikų kontrastu.