Užmirštas dienoraštis

Tai trečioji autorės Pranciškos Reginos Liubertaitės knyga – autobiografinis poezijos rinkinys. Eilės lengvos, dvelkia gyvu žmonių jausmų supratimu. Pirmasis eilėraštis „Važiuojant namo“ veikia tarsi įvadinis. „Važiuojant namo“ – tai kelionė namo, „kai pro šalį slenka (...) padūmavę miškai“. Eilėraščio vaizdas artimas lietuvių poezijos klasikams. Autorės poezijos pagrindinė tematika – žmonių santykiai, meilė, draugystė, nerimas. Meilė gamtai čia pasireiškia kaip filosofinis susimąstymas, dabarties ir praeities pasaulio būvio kontempliacija.

Eilėraštyje „Rudeniški regėjimai“ juntamas romantizmo dvelksmas bei psichologinė žmogaus vienatvės problema.

Eilėraštį „Ilgesio medžiui“ sudaro trys numeruoti posmeliai, kuriuose pabrėžiamas mūsų nepakartojamo pasaulio suvokimas. Žmogaus gyvenimas čia lyginamas su medžiu – „stovi liūdnas tuščiuos laukuos“ – jam suteikiami antropomorfiniai bruožai ir žmogiškoji valia. Subtilūs gamtos vaizdai piešiami tarsi žmogaus egzistencijos etiudai. Moralinė darna ir aplinkos grožis susipina su stipriomis stichijomis bei metų laikais. Autorės pasaulyje žmogus susiduria su visatos paslaptimis, egzistencija, išlikimu, savo laikinumu ir mirtimi.

Poezijoje svarbūs ir transcendentiniai klausimai, nors jie nėra tiesiogiai keliamai, o perteikiami subtiliais akcentais. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kapas prie kelio“:

Nebus raidos
Ir žodžio nebebus.
Tik bus dangus
Gilus, gilus –
Kiti kalbės už mus.

Autorę domina žmogiškojo tragizmo problema. Šiame rinkinyje tragizmas tarsi veikia kaip motto, ypač akcentuojamas eilėraščiuose „Meilė ir mirtis“, „Vėlinių vakarą“ bei jau minėtame „Kapas prie kelio“ ir „Kapinėse“.

Eilėraščių ciklą „Rudeniškos nuojautos“ sudaro trys eilėraščiai: „Nerimas“, „Suvokimas“, „Ilgesys“. Jie skamba filosofinėmis gaidomis ir atskleidžia žmogaus bei gamtos neatsiejamumą. Pagrindinė jų mintis: pasaulis gaubia žmogų, bet nuolat primena jo laikinumą visatos kontekste.

Eilėraštis „Ugniai“ perteikia žmogaus dramą, vienišo šauklio balsą, meilės ir tikėjimo problemą.

„Sausio tryliktoji“ – detali ir išsami malda Tėvynei, kurioje trumpomis formomis atveriama laisvės sąvoka.

„Užmirštas dienoraštis“ – mintys apie praėjusias dienas, ištikimybę, draugystę ir tobulo bendravimo siekį.

Autorės eilės pasižymi rišlumu, vientisumu, simetrija, kartu ir nuotaikų kontrastais.


© Alicija Valentukevičiūtė, 2006.