Užėjau pas draugą

Netikėtai mirusio vieno geriausių lietuvių prozininkų paskutinė trumpų apsakymų knyga. Daugelį jų pats J. Kunčinas vadino „šortais“. Tuose „šortuose“ telpa viskas: tragedija, komedija, erotika, absurdas ir realizmas, satyra ir ironija.

J.Kunčino apsakymai panašūs į nacionalinį ispanų valgį paelją, kur dedama beveik viskas, ką galima įsivaizduoti, tačiau tik tam tikromis proporcijomis, tam tikra seka, nes kitaip visą patiekalą sugadinsi.

Skaitant prieš akis praslenka iš ankstesnių Kunčino apsakymų ir romanų pažįstamų tipų galerija, visas miniatiūrinis šiuolaikinės visuomenės modelis: nuo girtuoklėlių ir menininkų iki verslininkų ir valdžios vyrų bei moterų. Nuolaidų nedaroma niekam, į visus juos žiūrima su pašaipa, grauduliu, tačiau svarbiausia - su užuojauta ir supratimu. Iš gyvenimo gi mūsų viskas, iš gyvenimo, o jis toks pats nenuspėjamas kaip J. Kunčino novelių pabaigos.

Šios stilingos istorijėlės beveik nepaiso žanro apribojimų: greta novelės glaudžiasi feljetonas, šalio ilgoko apsakymo - esė.

P.S. Puikiai vizualiai atrodanti, gražiai išleista apsakymų rinktinė.

P.P.S. Tiems, kas tingi pirkti knygas, - dauguma „šortų“ buvo spausdinti „Šiaurės Atėnuose“. Susiraskit.