Upė į rytus, upė į šiaurę

XIXa. pradžia, Lietuva. Patys pirmieji romano puslapiai mus įtraukia į nuolatinį veiksmą ir begalinius nuotykius. Rašytojas kūrinį pradeda gal kiek liūdnoka gaida – Šateikių dvaro šeimininko mirtimi. Vis dėl to, tuo ir prasideda kūrinio užuomazga – kas valdys dvarą? Vargu ar tarp gyvųjų beesantis šeimininko sūnus Zigmantas? Ar seniai šio dvaro šeimininku trokštantis tapti Zigmanto pusbrolis Joachimas?

Paini istorija mus priverčia grįžti į senuosius laikus ir išsiaiškinti viską nuo pradžių. XVIIIa. pabaigoje į Prancūziją iš Šateikių išvyksta mokytis Zigmantas ir Joachimas, lydimi tarno Erdmono. Vaikinukai patenka į patį Prancūzijos revoliucijos sūkurį. Erdmonas iškeliauja kariauti už teisybę, o tuo tarpu Zigmantas dvikovoje dėl meilės nužudo kitą žmogų. Joachimo paragintas jis nusprendžia pabėgti iš Prancūzijos, kad netektų sumokėti savo galvą už žmogžudystę. Tuo tarpu “mielasis” pusbrolis viską sutvarko taip, jog dvikovoje žuvusio vaikinuko kapas virsta Zigmanto kapu. Ir visi lieka įtikinti Šateikių dvaro paveldėtojo mirtimi. Visi. Išskyrus vieną.

Erdmonas, po ilgo laiko grįžęs į Šateikius, negali patikėti, kad jo buvęs drąsusis auklėtinis Zigmantas galėjo žūti dvikovoje. Jis nusprendžia leistis į kelionę ir išsiaiškinti ar suktasis Joachimas Roznickis nesumelavo. Erdmonas, pasikvietęs į pagalbą jauną, bet be galo drąsų Roką, pasiryžta rasti gyvą paveldėtoją arba bent jau jo testamentą, kuriuo jis Šateikių dvaro valstiečius atleidžia nuo baudžiavos. Tai supratęs, Joachimas nusamdo kazokų būrį ir pasileidžia paskui Erdmoną, ketindamas jam sukliudyti… Štai tuomet ir prasideda didžioji kelionė. Tokia, kokią retai sutiksime net painiausiuose nuotykių romanuose…

Kūrinio herojai pasileidžia į Prancūziją. Iš čia Erdmonas su šauniąją palyda nuseka Zigmanto pėdsakus į Amerikos platybes: Naująjį Orleaną, Sent Luisą ir indėnų gyvenamąsias vietas. Tuo tarpu Joachimas, lydimas kazokų, nuseka rastą Zigmanto peleriną iki pat Sibiro amžinųjų įšalų… Ir vis dėl to, apkeliavus visą pasaulį… Jiems lemta susitikti… Kas laimės šias nepaprastas gaudynes? Kas pirmieji ras Zigmantą ar jo testamentą?..

K. Almenas, pasitelkdamas savo, kaip istoriko, žinias, sukuria labai įtaigią atmosferą. Jis aprašo XIXa. dar tik augančius miestus, tuometinių žmonių gyvenimo būdą… Ypač didelį dėmesį autorius skiria indėnų kultūrai, papročiams ir legendoms, kurios anksčiau ar vėliau nulemia mitais netikinčių baltųjų gyvenimus. Taip perpindamas tikrus ir išgalvotus dalykus, K. Almenas įtraukia skaitytojus į veiksmo verpetą ir nepaleidžia jų iki pat knygos pabaigos. Rašytojas įpina į romaną daugybės veikėjų gyvenimo istorijas, kurios galų gale sueina į vieną tašką….

Negana to, autorius pasirenka įdomią rašymo formą: kas antrą skyrių keliauja kartu su kitais herojais. Taip jis leidžia sužinoti ir teigiamų, ir neigiamų veikėjų nuotykius, leidžia juos pažinti, pamilti, jų nekęsti… Rašytojas taip puikiai valdo plunksną, jog knygos personažai tarsi išnyra prieš skaitančiojo akis… O ką jau kalbėti apie begales paslapčių… Kai kurias iš jų autorius romano atomazgoje išdėsto pats, o kai kurias gali suprasti tik atidus skaitytojas… Ir vienintelis dalykas, kurį baigusi skaityti romaną galėčiau patarti – perskaityti jį jums patiems.