Ulavas, Auduno sūnus, iš Hestvikeno

Pradėdama skaityti Sigrid Undset kūrybą tikėjausi kažko panašaus į Herbjørg Wassmo žymiąją trilogiją. Jau vien dėl to, kad abi autorės rašė apie Norvegiją. Ir nors veiksmas vyksta toje pačioje šalyje, istorinis laikas ir rašytojų požiūris į žmones visgi skiriasi.

Sigrid Undset 1928 m. už savo istorinės tematikos kūrinius gavo Nobelio premiją. Iš jos trisdešimt trijų grožinių knygų į lietuvių kalbą išverstos tik dvi: Kristina Lavransdatter (1934-1935, 1960, 1995) ir Ulavas, Auduno sūnus iš Hestvikeno (1998).

Pastarajame romane aprašoma viduramžių Norvegija (maždaug XIII a. pab.). Tuo metu Europoje jau klestėjo gotika, tačiau Skandinavijos pusiasalyje tai dar nelabai jaučiama. Bažnyčia Šiaurėje tebekovoja. Sigrid Undset gana detaliai aprašo šalies istorinę padėtį, bet tai jokiu būdu neužgožia veikėjų gyvenimo.

Romano centre – Ulavas, Auduno sūnus. Anksti netekęs tėvo jis gyvena pas Steinfiną, kuris, dar Audunui gyvam esant, sutaria atiduoti Ulavui savo dukterį Inguną. Tačiau mirus Ingunos tėvui, jo broliai sandėrio pripražinti nenori.

Čia ir prasideda didieji įvykiai, kurie tęsiasi beveik iki knygos pabaigos. “Ulavo laimė – ištverti be laimės” – rašoma knygos anotacijoj. Tačiau beskaitant romaną, manęs vis nepalikdavo mintis, kad visgi ne Ulavas yra protagonistas, o Inguna, jo mylimoji. Jos, kaip viduramžių moters, portretas mane domina labiau, ir galbūt dėl to jis atrodo esąs ryškesnis.

Apskritai veikėjų portretai Undset romanuose yra ypač spalvingi. Ji detaliai apibūdina veikėjų išorinius ir būdo bruožus, netgi drabužių detales, o tai labai padeda pajusti vyksmą. Tačiau kūrinys nėra vientisas. Ir tai puikiai suprantama, nes šios knygos pagrindas yra Sigrid Undset jaunystėje parašytas romanas Ogė, Nilso sūnus, iš Ulvholmo, kuris buvo leidėjų atmestas.

Tačiau tai vienas iškiliausių veikalų rašytojos kūrybiniame kelyje. Šiame romane autorė įtikinamai pavaizduoja nelengvą viduramžių gyvenimą, parodo drąsią ir tvirtą asmenybę, jos kančią ir ieškojimus, ištikimą meilę ir pasišventimą kitam žmogui – tas amžinąsias dvasines vertybes, kurių taip stokojame šiandien.

Istorija tikrai verta 560 puslapių.