Tūla

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.

Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.

Jurgis Kunčinas (1947–2002) – penkių poezijos knygų, šešių apsakymų rinkinių, šešių romanų, satyrų, esė, kino scenarijų autorius, vertėjas.

Pasak Vytauto Kubiliaus, „visur jo žodis liejasi itin laisvai, šmaikščiai, žaismingai, be sunkios vidinės įtampos ir stilizacijos pastangų, sugerdamas tirštą laiko atmosferą“.

Geriausiu Jurgio Kunčino kūriniu laikomas romanas „Tūla“ (1993) – tai neįmanomos meilės istorija, atsiradusi iš beribio sielos alkio, rašyta poeto ranka.

„Tūla“ – antrasis J. Kunčino romanas (pirmasis „Glisono kilpa“, 1992). Svarbiausias šios istorijos personažas – paprasta, tačiau subtili mergina Tūla, kurią prisimena ir apie kurią pasakoja pagrindinis romano veikėjas. Nuo pirmųjų iki paskutiniųjų romano puslapių pasakojas, autoriaus alter ego, įtaigiai kuria intymią atmosferą, atskleisdamas pačius pačius slapčiausius savo ir Tūlos meilės istorijos niuansus, negailestingai apnuogindamas savo nuopuolio istoriją.

Romane pinasi Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių pasaulis.